asdasd
101 - Pradinio ugdymo kabinetas 102 - Pradinio ugdymo kabinetas 102 102 102 102 103 - Pradinio ugdymo kabinetas 103 103 103 103 104 - logopedo kabinetas 105 - specialiojo pedagogo kabinetas 106 107 108 109 110 - sekretoriatas (raštinė) 110 110-1 - direktorius 110-2 - posėdžių kabinetas 110-3 - direktoriaus pavaduotojas ugdymui 111 111 111 112 112 112 113 114 - mokytojų kabinetas 114 115 - mokytojų skaitykla 116 - biblioteka 117 - biblioteka 117 118 - mokinių skaitykla 119 - poilsio kambarys 120 - technologijų kabinetas 120 120 120 121 - technologijų kabinetas 122 - technologijų kabinetas 122 122 122 123 - technologijų kabinetas 123 124 - technologijų kabinetas 124 124 124 124 125 125 126 - valgykla 126 126 126 126 126 126 126 127 - sporto salė 127 128 - persirengimo kabinetas 128 128 128 129 - persirengimo kabinetas 129 129 130 - aktų salė 131 - persirengimo kabinetas 131 131 131 132 132 133 134 vidinis kiemelis holas holas105 holas holas holas holas holas holas holas holas holas holas holas koridorius koridorius koridorius koridorius koridorius koridorius laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc holas holas holas holas holas holas holas laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc 201 - pradinio ugdymo klasė 201 202 - pradinio ugdymo klasė 202 202 203 - pradinio ugdymo klasė 203 203 203 203 203 203 204 - pradinio ugdymo klasė 205 - pradinio ugdymo klasė 205 205 205 205 205 206 - matematikos kabinetas 206 206 206 207 - matematikos kabinetas 207 207 207 208 - imformacinių technologijų kabinetas 209 - imformacinių technologijų kabinetas 209 209 209 209 209 209a 209a 210 - metodinis kabinetas 211 - lietuvių kalbos kabinetas 211 212 - socialinio pedagogo kabinetas 213 - etikos kabinetas 213 213 214 - tikybos kabinetas 214 215 - biologijos kabinetas 215 215 216 - techninių mokymo priemonių kabinetas 217 - istorijos kabinetas 217 217 217 218 - geografijos kabinetas 218 218 218 holas holas holas holas laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc 301 - pradinio ugdymo klasė 302 - pradinio ugdymo klasė 302 302 302 302 302 303 - pradinio ugdymo klasė 303 303 303 303 303 303 304 - pradinio ugdymo klasė 305 - pradinio ugdymo klasė 305 306 - užsienio kalbos kabinetas 306 306 306 307 - užsienio kalbos kabinetas 307 307 307 308 - užsienio kalbos kabinetas 308 308 308 309 - užsienio kalbos kabinetas 309 309 310 - lietuvių kalbos kabinetas 310 311 311 311 312 313 - laboratorija 313 314 - lietuvių kalbos kabinetas 314 314 315 - psichologijos kabinetas 316 317 318 318A 319 320 321 322
  • Lithuanian
  • English (United Kingdom)

header

Senovinis kapinynas
There are no translations available.

Senovinis kapinynas randasi šalia Senovinės I-osios gyvenvietės. Jis yra tarp tarp buvusio Lieporių kaimo arba dar tiksliau - sovietmečiu statytos kolūkio gyvenvietės ir Gytarių gyvenamojo mikrorajono.

Kapinyną 1983 m. atrado tuometinio Lieporių kaimo gyventojas Juozas Katkus. Jis savo sklype surinko 14 geležinių dirbinių bei žalvarinių papuošalų ir juos atnešė į Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jų. 1985 m. Lie­po­rių ka­pi­ny­nas bu­vo įtrauk­tas į Lie­tu­vos ar­cheo­lo­gi­jos pa­mink­lų są­ra­šą. 1987 m. jį pra­dė­jo ka­si­nė­ti Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to ar­cheo­lo­gė Ilo­na Vaš­ke­vi­čiū­tė.

Tais me­tais ras­ta de­šimt IV–VII a. ka­pų ir kons­ta­tuo­ta, kad tai že­mai­čių ka­pi­ny­nas. 1989 m., kai paaiš­kė­jo, kad Šiau­lių mies­tas bus ple­čia­mas į pie­tų pu­sę ir Lie­po­rių ka­pi­ny­nas įeis į jo te­ri­to­ri­ją, jo ty­ri­nė­ji­mai bu­vo at­nau­jin­ti. 1990–1991 m. jį ty­ri­nė­jo I. Vaš­ke­vi­čiū­tė ir Ka­zi­mie­ra Bi­ru­tė Sa­lat­kie­nė.

Kapinynas tyrinėtas 1987, 1990, 1991 metais. Lie­po­riuo­se, kur šiuo me­tu tie­sia­si Ka­ra­liau­čiaus gat­vė, iš­si­dės­čiu­sios žmo­nių so­dy­bos ir ply­ti dir­ba­mos že­mės plo­tai, bu­vo ištirtas 4087 m² plotas. Jame rasti kapai su įkapėmis suteikia dau­g in­for­ma­ci­jos apie anks­ty­vuo­sius gy­ven­vie­tės gy­ven­to­jus. Kapinynas priskiriamas žemaičiams.

Vy­rus šiame kapinyne lai­do­jo su gink­lais. Ty­ri­nė­ta­me ka­pi­ny­no plo­te ras­ti 95 ka­pai ir 12 tuš­čių ka­pų duo­bių. Vi­si radi­niai pa­te­ko į Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jų. Dau­ge­lis ra­di­nių at­sklei­džia, kad skir­tin­go so­cia­li­nio sluoks­nio, pa­rei­gų žmo­nės bu­vo lai­do­ja­mi la­bai skirtingai.

Vy­rų ka­puo­se dau­giau­siai ras­ta gink­lų, kiek ma­žiau dar­bo įran­kių ir vi­sai ma­žai pa­puo­ša­lų. Pag­rin­di­nis pa­lai­do­tų ka­rių gink­las bu­vo ie­tis. Jų ras­ta 24 ka­puo­se. Daž­niau­siai ka­puo­se ap­tik­ta po vie­ną ie­tį, tik tur­tin­ges­niuo­se jų įdė­ta po dvi. Ki­tas svar­bus ap­tik­tas gink­las – ko­vos pei­lis. Jie ras­ti 13-oje ka­pų. Jie la­bai pri­me­na ma­žą ka­la­vi­ją, nes jų il­gis su ko­tu ga­lė­jo siek­ti apie pus­met­rį. To­kie pei­liai ei­li­niams ka­riams at­sto­da­vo ka­la­vi­ją, jie bu­vo la­biau pri­tai­ky­ti smog­ti nei dur­ti. Vyro kape garbingiausia įkapė buvo ginklai. Jei vyro kape nėra ginklo, vadinasi  jis – vergas, nelaisvas žmogus, belaisvis.

Re­čiau ran­da­mas gink­las bu­vo kir­vis, o re­čiau­sias ir bran­giau­sias gink­las iš vi­sų, ras­tų kapinyne, tai ka­la­vi­jas. Archeolo­gės dr. K. B. Sa­lat­kie­nės teigimu „jie bu­vo ras­ti tik du – abu tur­tin­guo­se ka­puo­se. Prie gink­luo­tės pri­skir­ti­na rai­te­lio ir žir­go ap­ran­ga, pen­ti­nai, ku­rių vie­nas ras­tas dvie­juo­se tur­tin­ges­niuo­se ka­puo­se. Vy­rų ka­puo­se ras­ta ir dar­bo pei­lių“. Su gink­lais pa­lai­kus lai­do­jo ne vie­nin­te­liai lie­tu­viai. Tai bu­vo bū­din­ga vi­soms in­deu­ro­pie­čių tau­toms.

Per archeologinius kasinėjimus ant kalniuko iškart už vokiečių karių kapinių buvo rastas senovinės gyvenvietės bendruomenės „vado“ (didiko) kapas. Tur­tin­giau­sio gyvenvietės vy­ro ka­pe ka­rys pa­lai­do­tas su ka­la­vi­ju, dviem ie­ti­mis, ko­vos kir­viu, ko­vos pei­liu, pen­ti­nu, se­ge ir dviem ge­ria­mai­siais ra­gais. Žalvarinis papuošalas, kaip ir ginklas, anuomet buvo brangus dalykas. Bronzos dirbiniai anais laikais galėjo tapti karo grobiu – eiti iš rankų į rankas.

senov_kapin_01

Geležinis kirvis iš vyro kapo (dr. B.Salatkienės nuotrauka)

Ir vyrai, ir moterys į pasku­ti­nę ke­lio­nę iš­ly­dė­ti su pa­puo­ša­lais. Tik vyrų kapuose jų ne­bu­vo tiek gau­su, kiek mo­te­rų įka­pė­se. Vyrai šiame kapinyne laidoti su segėmis. Šitame kapinyne moterys nebuvo laidojamos su segėmis – su jomis buvo laidojami vyrai. Dau­ge­lis ras­tų pa­puo­ša­lų ver­ti­na­mi kaip ge­rų ju­ve­ly­rų dar­bai.

„Mo­te­rų įka­pes su­da­ro dar­bo įran­kiai ir pa­puo­ša­lai. Iš dar­bo įran­kių bu­vo ras­ti pei­liai, ylos, pjau­tu­vai, kverps­tu­kai ir pei­liai lenk­tu smai­ga­liu. Žal­va­ri­nių ir si­dab­ri­nių pa­puo­ša­lų bu­vo ras­ta dau­gu­mo­je mo­te­rų ka­pų. Ant­kak­lė – re­ta įkapė šiame ka­pi­ny­ne, jų bu­vo ras­ta tik 5 ka­puo­se. Smeig­tu­kais-ra­te­li­niais, nuo­ka­mie­niais, kry­ži­niais bu­vo puo­šiama­si daž­niau“, – teigia ar­cheo­lo­gė dr. K. B. Sa­lat­kie­nė. Ži­nant, kad si­dab­ras bu­vo bran­gus me­ta­las, jais ga­lė­jo puoš­tis tik pa­tys tur­tin­giau­si. Nuos­ta­baus gro­žio žal­va­ri­niai ir si­dab­ri­niai smeig­tu­kai bei se­gės bu­vo skir­ti ne vien pa­si­puoš­ti – jais su­seg­da­vo dra­bu­žį: skrais­tę, marš­ki­nius, dro­bi­nį gal­vos ap­dan­ga­lą – nuo­me­tą. Smeig­tu­kai kar­tais bū­da­vo su­jun­gia­mi puoš­nio­mis gran­di­nė­lė­mis.

Apibendrintai galima teigti, kad moterims į kapą būtinai turėjo būti įdėti peilis su yla, antkaklė, smeigtukų pora, apyrankės, o vyrui – ietis ir kovos peilis, kartais segė, žiedas, geriamasis ragas, kalavijas. Daugiau ginklų kape aiškiai rodo ne tik socialinį, bet ir karinį statusą.

senov_kapin_02

Moteriška antkaklė iš kapinyno (dr. B.Salatkienės nuotrauka)

 

La­biau iš­skir­ti­nis ka­pi­ny­no bruo­žas ar­cheo­lo­gams at­ro­dė lai­do­ji­mo apei­gų vie­ta. Pa­čio­je kal­ve­lės vir­šū­nė­je bu­vo ras­ti 45 ži­di­niai ir 70 stul­pa­vie­čių. Ma­no­ma, kad jie ga­lė­jo pri­klau­sy­ti lai­do­ji­mo apei­gų at­li­ki­mo vie­tai, kai mi­ru­sie­ji bu­vo iš­ly­di­mi ug­ni­mi. At­lik­ti pa­lai­kų ty­ri­mai at­sklei­dė, kad sonoviniame ka­pi­ny­ne dau­gu­ma at­gu­lu­sių vy­rų žu­vo mū­šiuo­se, o mo­te­rys mi­rė gim­dy­da­mos.

Čia gyvenę žmo­nės tu­rė­jo amu­le­tus. Ar­cheo­lo­gi­nių ty­ri­mų me­tu senoviniame ka­pi­ny­ne ras­ta ne tik griau­čių ir dir­bi­nių iš žal­va­rio, bet ir amu­le­tų iš gin­ta­ro.

„Daž­niau­siai pa­si­tai­kan­ti įka­pė šiame ka­pi­ny­ne bu­vo gin­ta­ri­niai dvi­gu­bo nu­pjau­to kū­gio for­mos ka­ro­liu­kai, ran­da­mi vy­rų, mo­te­rų ir vai­kų ka­puo­se. Pa­dė­tis ka­pe ro­do, kad jie ne­bu­vo pa­puo­ša­lai, o nau­do­ja­mi kaip amu­le­tai. Nors vy­rų įka­pės juo­se skir­tin­gos, ta­čiau ga­li­ma nu­sta­ty­ti jų komp­lek­tą, bū­din­gą konkrečiai šiam ka­pi­ny­nui. Tai ie­tis, ko­vos pei­lis, re­čiau kir­vis, ge­le­ži­nis laz­de­li­nis smeig­tu­kas ir gin­ta­ri­nis ka­ro­lis“, – mi­ni ar­cheo­lo­gė. Se­no­vės grai­kai ti­kė­jo gintaro ap­sau­ga ir daž­nai ne­si­skir­da­vo su juo ei­da­mi į ka­rą. Ma­ny­ta, kad gin­ta­ro amu­le­tai ga­li lem­ti per­ga­lę mū­šy­je. Mūsų kraš­te gin­ta­ras bū­da­vo de­da­mas mi­ru­sia­jam ant krū­ti­nės, kad ap­sau­go­tų sie­lą nuo pik­tų­jų dva­sių puo­li­mo ir gra­žiai nu­ves­tų į ne­že­miš­ką­ją Švie­są. Taip jis bū­da­vo ir su­de­gi­na­mas ar­ba vė­liau, kai de­gi­ni­mo bu­vo at­si­sa­ky­ta, pa­lai­do­ja­mas. Vi­si ki­ti gin­ta­ro veng­da­vo, lai­ky­da­mi jį sėk­min­go mi­ru­sių­jų iš­ly­dė­ji­mo amu­le­tu, ta­čiau kiek­vie­na šei­ma juo pa­si­rū­pin­da­vo, ži­no­da­ma, kad jo vis tiek pri­reiks.

Kapinyne palaidoti žmo­nės ne­bu­vo il­gaam­žiai, ta­čiau aukš­taū­giai. Ap­tik­ti 95 mi­ru­sių­jų ka­pai, dau­giau­sia vai­kų, jau­nuo­lių, jau­nų vy­rų ir mo­te­rų; vy­res­nių nei 40–45 m. bu­vo tik 9. Kai ku­rių ūgis sie­kė 180–190 cm. Nus­ta­ty­tas 30 ka­pų pa­lai­do­tų­jų am­žius. Še­ši iš jų bu­vo vai­kai iki 10 me­tų am­žiaus, pen­ki 10–20 me­tų. Iš 20–30 me­tų mi­ru­sių­jų 5 bu­vo vy­rai ir 3 mo­te­rys. Dau­giau­sia mi­ru­sių­jų 30–40 me­tų am­žiaus.

Ka­pai iš­dės­ty­ti ei­lė­mis vie­nas ša­lia ki­to, bet la­bai ne­to­ly­giai. Anks­ty­viau­si ka­pai ras­ti pie­ti­nia­me kal­ve­lės pa­kraš­ty­je. Visi jie da­tuo­ja­mi V–VII a. Mi­ru­sie­ji lai­do­ti su IV–VIII a. dir­bi­niais (gink­lais, dar­bo įran­kiais, pa­puo­ša­lais) pail­go­se ketur­kam­pė­se, daž­nai užap­va­lin­tais ga­lais 130–230 cm il­gio ir 40–80 cm plo­čio ne­gi­lio­se duo­bė­se, dau­gu­ma jų į mo­lį įkas­ta 15–26 cm. Pa­ti gi­liau­sia duo­bė, iš­kas­ta vy­ro ka­pui, bu­vo 80 cm gy­lio, iš jų – 60 cm mo­ly­je.

Ty­ri­nė­ji­mai dar nė­ra baig­ti, ta­čiau jau da­bar aiš­ku, kad gy­ven­vie­tė ir ka­pi­ny­nas su­da­ro vie­ną vi­su­mą, pa­lik­tą vie­nos bend­ruo­me­nės, įsi­kū­ru­sios čia IV a. pir­mo­je pu­sė­je ir gy­ve­nu­sios iki VIII a. Todėl manoma, kad kapinyne laidoti I ir II senovės gyvenviečių mirusieji

Dar ne taip se­niai senovinio ka­pi­ny­no teritoriją bu­vo pla­nuo­ja­ma ur­ba­ni­zuo­ti, čia bu­vo nu­ma­ty­ta ties­ti Ru­gių gat­vę. Si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė, kai bu­vo ap­tik­ta gy­ven­vie­tė ir vi­sas komp­lek­sas įtrauk­tas į vals­ty­bės sau­go­mų kul­tū­ros ver­ty­bių są­ra­šus. Dėl to Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bei te­ko pa­ko­re­guo­ti mies­to bend­rą­jį pla­ną. Iš jo aiš­kė­ja, kad čia jo­kie pa­ma­tai ar­ti­miau­siais me­tais tik­rai neiš­kils. Senovinio ka­pi­ny­no te­ri­to­ri­ja ir se­no­vės gy­ven­vie­tė tu­rė­tų tar­nau­ti tik pa­žin­ti­niam, mo­ko­ma­jam lan­ky­mui bei ra­miam poil­siui.

 

Panaudoti informacijos šaltiniai ir literatūra:

Šiaulių Gytarių progimnazijos kraštotyros archyvas

Archeologų akimis: Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietės pavadinimą, unikalumą ir tikrąją archeologiją“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis,dienraštis „Šiaulių naujienos“

Archeologų akimis. Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietę, Šiaulių miestą ir brangakmenį karūnoje“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“

„Atgiję Lieporių gyvenvietės tyrimai – kelias į ateities kultūros ir turistinį traukos objektą“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“

„Lieporių kapinynas – neištyrinėta Šiaulių istorija“, Astos Volkovaitės straipsnis, savaitraštis „Šiauliai plius“

Medžiaga iš http://archeologija.fotomuziejus.lt/