Tapatumas
Iškilus semiotikas Algirdas Julius Greimas paskaitoje, skaitytoje 1965 m. Santaros-Šviesos suvažiavime, sakė: „Mes nežinome, kas yra gera ir bloga, bet žinome, kad negalime palikti žmogaus, neįrašydami jo į tam tikrą simbolinę kultūrinę sistemą.“ (Greimas 1993: 78).
Šią mintį galime suprasti kaip būtinybę žmogui surasti savo vietą, savo namus kultūroje, kartu ir savo paties tapatumą, savo gyvenimą. Kam nesiseka surasti savo vietos kultūroje, tam, reikia manyti, nepavyksta surasti ir paties savęs. Įrašymas į vienokią ar kitokią simbolinę kultūrinę sistemą prasideda nuo pat pirmųjų žmogaus gyvenimo dienų. Pirmasis simbolinis „įrašas“ yra krikštas, vardo įgijimas, kuriuo mažasis individas yra įasmeninamas ir įpilietinamas, įrašomas į tautos kultūrinę, konfesinę erdvę. Tolesnis vyksmas – auklėjimas, lavinimas šeimoje ir mokykloje, čia dar prisideda radijas, televizija, internetas, daugybė kitų aplinkybių ir veiksnių. Visa tai sudaro aplinką, kuri formuoja ir kurioje formuojasi esminė individo tapatumo pusė – kultūrinis jo tapatumas. Juk individo tapatumas yra daugialypis – galime kalbėti apie profesinį, politinį, konfesinį, o, kitu kampu žiūrint, apie vidinį ir išviršinį, tikrą ir netikrą ar dar kitokius to paties individo tapatumus, nelygu ką norime išsiaiškinti. Individo tapatumo sandarai itin svarbus kultūrinis matmuo, teikiantis įvaizdžių kitiems jo tapatumo pavidalams išreikšti. Reikia iš karto pasakyti, kad tai, kaip individas suvokia ir vertina pats save, savo tapatumą bendrąja prasme, yra neatsiejama nuo kultūrinės, civilizacinės erdvės, kurioje jis gyvena, lavinasi ir mokslinasi, kurios pasiekimų vartotojas, perėmėjas, o kai kada ir produktyvus kūrėjas jis yra.“
Todėl kviečiame visus progimnazijos ir vietos bendruomenių narius kartu su mumis leistis į bendros tapatybės paieškas ir pabandyti kartu atsakyti į klausimą „kas mes esame?“ per vietovės, kurioje gyvename ir augame, jos istorijos bei menamų paslapčių gilesnį pažinimą. Siūlome paskaityti Šiaulių Gytarių progimnazijos mokinių ir mokytojų parengtus pasakojimus šiomis temomis:
Gytariai – šio vietovardžio (toponimo) kilmė lingvistams nėra aiški. Aišku tik tai, kad taip vadinosi kaimas ir dvaras, buvę maždaug dabartinių Šiaulių miesto pietvakarinės dalies Dainų ir Gytarių mikrorajonų teritorijoje. Vietovardis žinomas nuo XVII amžiaus. Seniausias pavadinimas Gitery minimas 1649 m. Apie 1742 metus pasikeičia į Gitary. Vėliau jau sulietuvintas pasiekė mūsų laikus. Šiuo vardu dabar vadinasi Šiaulių miesto gyvenamasis mikrorajonas, jame veikianti progimnazija ir vaikų sporto klubas.
Pagal Gytarių kaime ir jo apylinkėse gyvenusių žmonių pasakojimus visos vietovės pavadinimas kildinamas nuo seno ir jau šnekamojoje kalboje nebenaudojamo žodžio Gỹtara, reiškiančio pelkės akį, akivarą, neužžėlusią pelkės, liūno vietą.
Vietovėje, kurioje šiuo metu yra Šiaulių miesto Gytarių mikrorajonas ir kuriame veikia to paties pavadinimo mokykla, žmonės apsistojo dar Akmens amžiuje daugiau nei XI tūkstančių metų. Mikrorajono teritorijoje šalia buvusios Lieporių kolūkinės gyvenvietės randasi IV–VIII a. archeologinis Geležies amžiaus žmonių gyvenimo ir laidojimo vietos kompleksas. Jis garsus savo priešistorinių laikų geležies lydykla.
Ankstyvaisiais viduramžiais šiose vietovėse gyveno žemaičiai, iki Lietuvos valstybės susikūrimo jos priklausė Saulės žemei, vietovė priklausė Saulės žemei, LDK laikais – Šiaulių valsčiui, vėliau – Šiaulių ekonomijai.
Su Gytarių vietovardžiu susijusi šios vietovės istorija prasideda tik nuo XVII amžiaus. Mikrorajonas ir mokykla yra čia buvusio kaimo ir dvaro (rakto) pavadinimų paveldėtojai. Kviečiame susipažinti plačiau:
Gytarių istorija
Gytarių kaimas žinomas nuo XVII amžiaus. Gytarių pavadinimas minimas Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme, Šiaulių bažnyčių vizitacijų (šbv) aprašuose iš Kauno archivyskupijos kurijos archyvų. Bene daugiausia informacijos apie Gytarius randama Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme, rašytame 1850 metais ir šiuo metu saugomame Lietuvos Mokslų Akademijos Centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje (F 267-113). Rankraštyje pateikiamas išsamus Šiaulių ekonomijos kaimų sąrašas (260-285 p.) ir duomenys apie tai, kaip keitėsi jų vardai/pavadinimai nuo 1649 iki 1795 metų. Tarp kitų Šiaulių ekonomijos kaimų minimas ir kaimas pavadinimu Gitery, žinomas jau 1649 metais. Beveik po šimtmečio,1742 metais, tas pats kaimas vadinamas Gitary vardu. Rankraštyje nusakyta šio kaimo buvimo vieta pagal aplinkinių kaimų ir vandens telkinių pavadinimus, kitas reikšmingas aplinkybes, leidžia gana patikimai jį tapatinti su iki pat XX a. antros pusės vidurio Šiaulių miesto prieigose išlikusiu Gytarių kaimu bei jo vietoje vėliau iškilusiu Gytarių mikrorajonu.
Gytarių, kaip ir kitų Šiaulių ekonomijos kaimų raidai neabejotinai didelę įtaką turėjo 1600–1629, 1655–1660 ir 1700–1721 metais visą Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę alinę karai su švedais bei rusais, tuos karus 1625–1629, 1630(?), 1631 (cholera (p.91)), 1661, 1701(?) ir 1710–1711 metais lydėję badmečiai ir kraštui pragaištingos maro epidemijos. Dėl karo, bado, maro nemažai kaimų išmirė, sunyko arba pakeitė savo pavadinimus. Šiaulių Ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme nedviprasmiškai užsimenama apie tai, kad vien jau laikotarpyje nuo 1649 iki 1676 metų dėl 1661 metais krašte plitusio maro net 45 kaimai įgavo visai kitus nei buvusius pavadinimus nuo naujų gyventojų pavardžių arba kitokių netikėtų aplinkybių. Po 1710–1711 metų maro epidemijos, nusinešusios gausybės žemaičių gyvybes, Šiaulių ekonomijoje visiškai ištuštėjo 58 kaimai, iš kurių 17 taip ir neatsikūrė, savo vardus palikdami tik dirvų, pievų ir raistų pavadinimuose (p. 287). Gytarių kaimas visus šiuos negandų laikus pergyveno ir išliko išsaugodamas savo pirminį pavadinimą, nors panašu, vienu metu ir sumenkęs iki viensėdžio. Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme perpasakotas žmonių padavimas, iš kurio žinoma, kad 1661 metais plitusio maro išmirė Gališančių kaimas, kurio „…vardas perėjo ant pievinio/viensėdžio Gitarų rakto.“ (p. 287)..
Galima spėti, kad pergyvenęs 1661 metų maro epidemiją Gytarių kaimas greitai ėmė augti. Tokią prielaidą daryti leidžia mūsų laikus pasiekę Švedijos karaliaus Karolio X istoriografo Samuelio Pufendorfo užrašai, iš kurių žinoma, kad po 1656 metas švedų reguliarios kariuomenės laimėto mūšio prieš Šemetos vadovaujamus sukilėlius (1655-1660 metų karas), švedų karo vadas de la Gardis įsakė „aplinkui per vieną mylią sudeginti visus kaimus ir bajorų dvarus, kad kitiems įvarytų baimės“. Gavę savo vado įsakymą švedai supleškino Gytarių, Jakštaičių, Meškių, Dausiškių, Ilgviečių, Lukšių, pumpučių, Ringuvos, Sudikaičių, verdulių, Vileikių, Raizgių, Šventupių kaimus.
Nors rašytiniuose šaltiniuose Gytarių vardas minimas tik nuo XVII šimtmečio, archeologinių tyrimų duomenimis šiandieninio Gytarių mikrorajono vietovėse žmonių gyventa jau buvo IV a. po Kristaus, tai yra – anksčiau nei pačiuose Šiauliuose. 1992 metais, kasinėjant teritoriją, skirtą būsimam Gytarių mikrorajonui, archeologė B.Salatkienė, šioje vietovėje aptiko IV-VIII amžiaus senovinės metalurgijos (geležies gavybos iš balų rudos) ir tuometinės kalvystės liekanų.
Kasinėjimų metu rasti ir akmens amžiaus stovyklavietės pėdsakai, X tūkstantmečio prieš Kristų titnaginis strėlės antgalis bei du židiniai. Visa tai byloja, kad šiuose vietovėse žmonės jau buvo apsistoję prieš daugiai nei XI tūkstančių metų.
Gytarių vietovės istoriškai ir etnografiškai yra glaudžiai susijusi su Žemaitija. Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpyje jos neabejotinai priklausė XIII a. Livonijos kronikoje minimai Šiaulių (Szavle) žemei. Ši, savo ruožtu, įėjo į Žemaičių žemių konfederaciją. Šiaulių kunigaikščiai kovojo Vykinto pusėje prieš Mindaugą. Vėliau, susikūrus Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, visa Šiaulių žemės teritorija priklausė Žemaičių seniūnijai, Žemaičių vyskupijai.
Šiandieninių Gytarių vietovės buvo centrinėje XIII a. minimos Šiaulių žemės dalyje tarp pačių svarbiausių šios žemės pilių, tačiau Livonijos kronikose taip ir liko šiandieniniu savo vardu nepaminėtos. Todėl Gytarių priešistorę mena tik žmonių iš kartos į kartą perpasakotos legendos ir padavimai, o vaizduotę iki šiol vis dar žadina mįslinga ir archaiška šio vietovardžio kilmė.
Pagal senų žmonių pasakojimus, Gytarių pavadinimas kildinamas iš seniai šnekamojoje kalboje nebenaudojamo žodžio Gỹtara, reiškiančio pelkės akį, akivarą.
Tai neturėtų stebinti. Nuo seno per Žaliūkus pro Gytarius vedė nežymi senovinio kelio, prasidedančio Šiauliuose Rudės upės pakraščiu ir toliau nusitęsusio Verdulių kaimo laukais į krašto gilumą, pietvakarinė atšaka stipriausios Šiaulių žemėje Dobesenės (Bubių) pilies link, vėliau tapusi Didžiuoju Kražių keliu. Kelias į stipriausią Šiaulių žemės pilį nebuvo lengvai pereinamas, pilis natūraliai saugoma pelkynų. Todėl ir Gytarių vietovė, esanti ties Vijolės ir Šventupio upelių juosiama teritorija, sudarančią šių upelių takoskyros aukštumą, kurioje įsikūrė Lieporių gyvenvietė, anuomet greičiausiai turėjo būti jei ne pelkėta, tai bent jau apsupta pelkynų.
Pažymėtina ir tai, kad šiose vietovėje apstu vietovardžių ir vandenvardžių, susijusių su drėgnų, pelkėtų, versmėtų vietovių apibūdinimais bei šventomis laikytų vietų reikšmėmis: Aukštabalis (pavadinimas kildinamas nuo žodžių „aukštas“ ir „bala“, kurių sudarytas žodžių junginys dar turi aukštapelkės reikšmę aukštaičių tarme); Pailiai (pavadinimas kildinamas nuo žodžio „palios“, reikškiančio užaugusios ežero dalį, liūną), Šlepkai (pavadinimas kildinamas nuo žodžio „šlepsėti“, apibūdinantį žmogaus ėjimą klimpstant arba brendant dumblu); Švendrelis (pavadinimas kildinamas nuo žodžio „švendras“, kuriuo vadinamas augalas, augantis pelkėtose vietose, stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse), Verduliai (pavadinimas kildinamas nuo aplink kaimą tvyrojusiose priepelkėse gurgėjusių šaltinių – verdenių), Aukštelkė (pavadinimas kildinamas iš žodžių „aukštas“ ir „elka“ arba „alka“ – susirinkimas, šventa vieta, žinyčia.); Beržynė (pavadinimas gali būti kildinamas pagal bendrinę alko reikšmę žemaičių kalboje „(šventas) miškas, gojus; biržis, biržtva” (K.Būga Liet. Kalbos žodyno 58 psl.)), Dausiškės (pavadinimas kildinamas nuo žodžio „dausos“, turėjusio rojaus reikšmę senovinį baltų tikėjimą išpažinusiems žmonėms), Šventupis (pavadinimas kildinamas iš žodžių „šventas“ ir „upė“) ir t.t..
Pačiame Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme pabrėžiama, kad jame minimų kaimų vardai didesne dalimi sulenkinti – ypač pavadinimų pabaigoje. Pačių seniausių Šiaulių ekonomijos kaimų vardai perteikti iš dar senesnių slavų kalbomis rašytų dokumentų. Todėl pagal rankraštyje aptinkamus įrašus atkurti pirminį ir tikriausiai žemaitišką kaimų vardų skambėjimą beveik neįmanoma, kaip ir nustatyti ar mūsų laikus jie pasiekė pirmykščiu žodžio skambesiu, ar ženkliai pakitusiu (p. 285).
Gytarių kaimo atveju svarbu tai, kad bent jau remiantis Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymu jis gali būti priskiriamas prie tų kaimų grupės, kurie savo pavadinimus faktiškai išlaikė nuo 1649 metų.
Pagal rankraščio duomenis Šiaulių ekonomijoje tuo metu būta 356 kaimų, paskirstytų tarp 19 vaitysčių, turėjusių pavadinimus nuo savo svarbesnių kaimų arba upių ir upelių. Gytarių kaimas anuomet buvo priskirtas Dubysos (Dubiszanskie) ir Verdulių (Werdulskie) vaitystei. Todėl galima teigti, kad didesnės svarbos neturėjo.
Nuo pat Šiaulių ekonomijos įkūrimo 1589 m. iki trečio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Gytarių žemės formaliai priklausė valstybiniam (karališkajam) dvarui, o šis – valstybės iždui. Nors ekonomijos valstiečiai juridiškai buvo baudžiauninkai, tačiau mokėdami piniginę rentą, jie gyveno žymiai geriau, negu privačių dvarų baudžiauninkai.
Tuo tarpu Vijolių, Verdulių ir Gegužių kaimai ligtolinių valdovų buvo padovanoti bažnyčiai. 1617 m. bažnyčios žinion perduotas iš šalia Gytarių esantis Lieporių kaimas su 30 valakų žemės. Todėl Gytarių kaimas ilgą laiką ribojosi su Šiaulių klebonijos žemės valdomis.
Kaimyniniai santykiai tarp Gytarių ir Lieporių valstiečių ne visada buvo geri. Šiaulių parapinės bažnyčios inventoriaus sudaryme per Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco vizitaciją 1676 m. vasario 23 d. minimas sandėris tarp Kamanavos (Ramonavos) vaitijos Gytarių kaimo valdinių ir kleboniško Lieporių kaimo valdinių, kuriuo pasirašoma tarpusavio taika. Aprašomi kilę nesutarimai tarp šių kaimų valstiečių dėl pievų nuganymo ir miško nudeginimo (šbv.p.30)
Pajamos iš Šiaulių ekonomijos valdų ėjo į valdovų asmeninį iždą ir buvo skiriamos valdovo ir dvaro išlaikymui. Valdovai negalėjo šių valdų užstatyti, įkeisti, mainyti, atiduoti kam nors iki gyvos galvos. Jie galėjo jas atiduoti valdyti už sutartą atlyginimą tik tam tikram laikui ir tik LDK piliečiams. Tokiu būdu Gytarių valdytojais tapo 1572-1616 (LDK) rūmų maršalas Mikalojus Kristupas Radvila, 1619-1641 m. ekonomijos valdytoju buvo Žemaičių seniūnas Lukas Valavičius, Jam mirus Šiaulių ekonomiją nuomojo Aleksandras Liudvikas Radvila, tuo laiku Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės maršalka. Nuo 1649 m. ekonomiją valdė Albrechtas Stanislovas Radvila, o nuo 1656 m.- jo sūnus Mykolas Kazimieras Radvila, 1661 m. karalius Jonas Kazimieras Vaza už skolas Šiaulių ekonomiją užstatė didikui Povilui Jonui Sapiegai. Sapiegų žinioje Šiaulių ekonomija išbuvo iki 1674 m., 1674 – 1696 m. Šiaulių ekonomijos nuomininku buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis. Nuo 1702 m., po 6 metus trukusių ginčų tarp našlės karalienės ir sūnų, Šiaulių ekonomija atiteko Jokūbui Sobieskiui. Sobieskių žinioje Šiaulių ekonomija išbuvo 62 metus., Nuo 1740 m. Šiaulių ekonomiją vėl valdė Radvilos. Ir tik 1764 m., po šimto metų, Šiaulių ekonomiją seimas galutinai išpirko ir sugrąžino karaliaus žinion.
Esminiai pokyčiai Gytariuose prasidėjo 1765–1780 metais, kai Šiaulių ekonomijos administratoriumi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio paskirtas Livonijos vokiečių baronų kilmės Antanas Tyzenhauzas (Amtoni Tyzenhauz) pradėjo radikalias ekonomines ir urbanistines reformas. A.Tyzenchauzo valdymo metu pakeičiamas anksčiau buvęs Šiaulių ekonomijos administracinis suskirstymas. Traktus pakeičia gubernijos. Įgyvendinant A.Tyzenhauzo reformą Šiaulių ekonomija padalijama į keturias gubernijas: Joniškio, Gruzdžių, Šiaulių ir Žagarės. Kiekviena gubernija savo ruožtu suskirstoma į raktus (palivarkus), kuriuos sudarė dvaras su jam priklausančiais sodžiais. Paties dvaro kompleksą paprastai sudarydavo administracinis pastatas su kitais ūkinės paskirties pastatais. Raktų žemes turėjo įdirbti valstiečiai. Jie buvo išvaromi iš savo žemių, paliekant tik po ketvirtį valako (1 valakas – apie 20-21 ha) palivarko žemių pakraščiuose. Raktus A.Tyzenhauzas dažniausiai statė ištuštėjusių senų kaimų vietose, tačiau kur matė reikalą – naikino ir esančius kaimus. Tokiu būdu nuo panaikinami 27 kaimai (p. 288) ir iki 1769 metų pastatomas 21 naujas raktas (p.40). Panaikinamas ir Gytarių kaimas. Jo vietoje įkuriamas Gitarių raktas, kuriame pastatomi nauji mediniai pastatai. Gytarių Raktui priskiriamas Bubių kaimas ir jo apylinkės. Gytarių Rakte, prie kelio, vedančio iš Šiaulių į Kurtuvėnus, pylimu užtvenkiama Dubysa, prie užtvankos iš akmenų pastatomas dviejų ratų vandens malūnas, už malūno – išmūrijama didelė karčema (p.42), kuri išnuomojama žydui. Vienus kaimus dėl dvarų įkūrimo griaunant ten kur prireikdavo A.Tyzenhauzo paliepimu buvo statomi nauji. Taip Gytarių rakte pakyla Juozapaičių kaimas. Tuo tarpu siekiant efektyvesnio ūkininkavimo Gytarių raktui priskirtas didelis Jakštaičių kaimas padalinamas į didelius, vidutinius ir mažus Jakštaičius (p.288).
Iš Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymo žinoma, kad be šių kaimų, Gytarių raktui dar priklausė Ilgviečiai (p.289), Raizgiai (p.190), Bubiai (šiame kaime 1783 m. duomenimis gyveno 50 gyventojų, buvo 13 namų)). Valdant A.Tyzenfauzui Gytariai išgyvena savotišką pakilimą, jų, kaip dvaro valdos (ūkinio centro) svarba Šiaulių ekonomijoje pastebimai išauga.
Gytarių rakto įkūrimui greičiausiai nemažos įtakos turėjo ir tas faktas, kad anuometinis Gytarių kaimas buvo šalia svarbaus senovinio kelio, jungusio Karaliaučių su Rygą. Abu šie miestai priklausė nuo XIII a. iki 1669 m. egzistavusiai Šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinei ir politinei sąjungai, vadinamai HANZA. Iš Karaliaučiaus į Rygą buvo keliaujama per Tilžę, Tauragę, Kražius, Kurtuvėnus, Šiaulius, Joniškį ir Jelgavą. Savo atkarpoje tarp Kurtuvėnų ir Šiaulių anuometinį Gytarių kaimą šis kelias juosė šiauriniu pakraščiu. Iširus HANZA sąjungai senasis prekybinis kelias savo svarbos neprarado ir vėliau virto senuoju pašto traktu (keliu) tarp Tilžės ir Rygos, Šiaulių ekonomijoje dar vadinamu Didžiuoju Kražių keliu.
Kiek vėliau, po urbanistinių pertvarkymų, Šiaulių mieste atsiranda nauja Gytarių vardu pavadinta gatvė, kuri, kaip spėjama, yra šiandieninės Tilžės gatvės pirmtakė.
Tačiau 1780 m. A.Tyzenhauzas buvo pašalintas iš ekonomijos administratoriaus posto. Šiaulių ekonomijoje atliekama revizija, dalinai keičiamas ir jos administracinis suskirstymas. Ekonomija dalinama į tris gubernijas: Gruzdžių, Joniškio ir Žagarės(?). Gitarių raktas priskiriamas Gruzdžių gubernijai (p.53). Po revizijos ir atliktų pertvarkymų visa Šiaulių ekonomija, o kartu ir Gytarių raktas, nuo 1780 m. liepos 1 d. iki 1783 m. liepos 1 d. išnuomojamas Kuršo hercogui.
Nuomos laikotarpiui pasibaigus, Šiaulių ekonomija pereina valdyti LDK iždininkui, aktyviam Ketverių metų seimo veikėjui, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio sūnėnui Stanislovui Poniatovskiui, LDK pakamariui/paiždininkiui (p.53-54). Jis beveik visus ekonomijos raktus išnuomoja. Per devynis jo valdymo metus (išeitų nuo 1783 m. iki 1792 m.) Šiaulių ekonomijoje nebuvo pastatyta nei viena mūrinė troba (P. 54) Raktų nuomininkai statė tik medines, nors tuo metu Vakarų Europos rinkoje didėjanti prekių paklausa skatino dvarininkus pertvarkyti savo ūkį, steigti naujų palivarkų, geriau tręšti ir melioruoti laukus, plėsti ariamosios žemės plotus, sėti daugiau prekinių augalų. Imta kurti dvarų pramonę, labiau naudoti samdomąjį darbą.
Po pasibaigusios nuomos Šiaulių ekonomija su Gytarių raktu vėl perėjo LDK iždo žinion. Šį kart jos administratoriumi buvo paskirtas Benediktas Vovrzeckis, LDK kariuomenės generolas – adjutantas, o vice administratoriumi Ignacas Vieloglovskis. Tačiau jau 1794 m. į Šiaulių ekonomiją įeina rusų kariuomenė (p. 55).
Po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalinimo 1795 metais Rusijos imperatorė Jekaterina II Gytarių raktą, kartu su visa Šiaulių ekonomija, padovanoja grafui Platonui Zubovui kaip privačią valdą. Šiam mirus dvarą paveldėjo jo brolis Rusijos kariuomenės generolas majoras Dmitrijus Zubovas, vėliau jo sūnus Nikolajus Zubovas (p.97-98).
Tiesa Gytariai su Bubių dvaru atitenka dukteriai Kotrynai Zubovaitei
Valdant grafams Zuvovams Gytarių raktas pradeda sėkmingai gyvuoti kaip Zubovų dvaro ūkinis centras. Kaip jis anuomet atrodė nėra tiksliai žinoma. Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme sudarytame svarbiausių Šiaulių ekonomijos statinių sąraše minimas Gytarių rakte 1797 metais jau stovėjęs gyvenamasis rūmas iš akmenų bei dar vienas rūmų pastatas. Gytarių rakto pastatų sąraše fiksuota 1804 metais statyta mūro karčema, kuri 1838 metais buvo perdirbta į aludarę, minima 1805 metais statyta akmeninė jauja, 1818 metais statytas akmeninis tvartas, 1820 metais statytas šių laikų žiniomis neaiškios paskirties dvaro pastatas „špikleris”, kuriam 1822 metais primūryti 3 sparnai. (p. 91, 233-234). Tuo metu Gytarių raktui priklausančiuose Bubiuose minima dar ir 1786 metais pastatyta karčema (1730 m. metais įkurdinta pašto stotis (p.90), 1738 m. pastatas pertvarkomas į pašto stotį (p. 233-234)) bei tų pačių metų statybos vandens malūnas (p.42) (1730 m. metais perdirbtas į bravūrą, o vėliau visai sunykęs, pastačius naują (p.90)).
Iš Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymo žinoma ir tai, kad grafų Zubovų valdymo laikotarpiu Gytarių rakte buvo pažangiai ūkininkaujama. 1803 metais sėjami dobilai dėl sėklos (p.66), 1829 metais kaimuose vietoje sugriuvusių medinių trobesių imami statyti moliniai (p.66), nuo 1839 metais sodinami cukriniai runkeliai (burokai), iš vargingų valsčionių daromi yra nauji gaspadoriai kaimas po vardu ekstrenųjų (ekstrenych) – (144) Del baudžiavos sureguliavojimo įstaisomi korbai (x- turent tai ant lazdų įkartimai dėl atliktų darbų surokavimo N.D.S.) (p.97).
1825 metais Gytarių rakto žemėse pradėtas statyti Ventos – Dubysos perkasas (dar vadintas Vindavos arba Žemaičių kanalu). Perkaso statybos darbai vyko nuo 1825 m. iki 1831 m. Tai buvo pats didžiausias techninis projektas visoje XIX a. Rusijos imperijoje, turint sumanymą papildomu vandens keliu apeinant Prūsiją sujungti Nemuno baseino upes su Baltijos jūra (p. 190). Perkasą statė rusų kareiviai. 1829 m. perkaso statyboje dirbo penki kareivių pulkai (apie 18 tūkst. žmonių), todėl darbai vyko gana sparčiai. Perkaso statyba lėmė Bubių ekonominį pakilimą ir peraugimą iš kaimo į dvaro ūkinį centrą (palivarką). Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymo duomenimis 1829 metais Gitarų raktui priklausęs Bubių kaimas suardomas, o jo vietoje įkuriamas Bubių raktas (p. 90). („ … – Gitarų rakte Bublių (Bubie) kaima suardyta, ant kurios vietos raktas įtaisomas.“). Tais pačiais metais vietinės valdžios iniciatyva pro Gytarių raktą nuo Šiaulių link Bubių imamas tiesti pašto kelias, toliau per Tytuvėnus vedantis į Raseinius. 1829 m. Bubiuose pastatomas vėjo malūnas, o 1830 m. – akmeninė jauja ir nauja karčema. Senojoje, dar A.Tyzenhauzo valdymo metu Bubiuose pastatytoje karčemoje įkurdinama pašto stotis. Iki 1831-ųjų jau buvo iškastas visas Ventos – Dubysos perkaso jungiamasis kanalas ir didesnioji dalis apeinamojo kanalo, pastatytas tiltas per Dubysą, prie Bubių beveik įrengtiamas žiemos uostas. Tačiau unikali hidrotechninė sistema nepradėjo veikti dėl 1831 metais prasidėjusio sukilimo.
Įkuriant Bubių raktą Gytarių raktas padalinamas. Nemaža dalis Gytarių rakto žemės valdų pereina naujai įkurtam Bubių raktui. Todėl Gytarių rakto, kaip dvaro ūkinio centro svarba sumenksta.
Nuo 1831 m. kovo 17 d. iki 1831 m. liepos mėnesio siaubiami dvarai. 1831 m. birželį Bubiuose telkėsi sukilėliai, besirengiantys užpulti Šiaulius. Neramumai neaplenkia ir Gytarių rakto. Iš Šiaulių Ekonomijos arba stalo dvarų aprašymo žinoma, kad tais metais Gytarių rakte sudegė gyvenamieji rūmai, Gytarių raktas, kaip ir daugelis kitų Šiaulių ekonomijos dvarų, greičiausiai liko be gyvulių bandos (p.90-91).
Sukilimo metu nualinama visa Šiaulių ekonomija. Smarkiai nukentėjęs Gytarių raktas išgyvena ne pačius geriausius savo laikus. Šiaulių ekonomijos raktai vieni kitiems visokiuose reikaluose padeda kuo galėdami (p.91).
Per sukilimą dalis Ventos – Dubysos perkaso įrengimų buvo sunaikinta, įrankiai išgrobstyti, o be to, numalšinus sukilimą paaiškėjo, kad darbams užbaigti neužtenka lėšų. Todėl jo statybos darbai nebeatnaujinami. Tai sulėtina ir kaimyninio Bubių rakto ūkinis augimą, tačiau patyręs mažiau nuostolių jis ir toliau vystosi sparčiau už Gytarių raktą. Tai puikiai iliustruoja Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme randama informacija apie svarbesnių statinių statybas Šiaulių ekonomijos raktuose. Tokios statybos Gytarių rakte nebeminimos nuo 1822 metų, išskyrus 1838 metais į aludarę pertvarkytą dar 1804 metais statytą muro karčemą (p.96, 233). Tuo tarpu Bubių rakte 1834 m. pastatomas „špikleris“, 1838 m. pastatoma daržinė ant mūro stulpų, pašto stočiai pilnai pritaikoma dar A.Tyzenhauzo valdymo metu 1768 m. pastatyta karčema, 1839 metais pastatomas akmeninis bravaras (alaus virykla) ir aludė, 1840 metais – mūro namelis dėl pastorių, o 1849 m. dar prieš sukilimą statyta karčema prie malūno perdirbama į amatininkų gyvenimus namus (p. 233-234).
Bubių ir Gytarių raktai toliau egzistuoja atskirai vienas nuo kito. 1836-1858 m. per Lieporius nutiesiamas Rygos-Tilžės plentas, Gytarių raktas lieka atokiau svarbiausio kelio. Todėl Bubių raktas pradeda įgauti dar didesnę svarbą. Nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. Bubių dvaras išauga į stambų kultūrinį ir ūkinį centrą, kuris suvaidino žymų vaidmenį lietuvybės sąjūdyje. Tuo tarpu Gytariai tuo metu išgyvena savotišką nuosmukį, nors išlieka svarbiu ir pažangiai tvarkomu ūkiniu vienetu.
Po grafo Nikolajus Zubovo (1832-1898) mirties Gytarius kartu su Bubių dvaru paveldi jo sūnus Dmitrijus Zubovas, įžymaus visuomenės veikėjo, iškilaus lietuvybės puoselėtojo, dvarininko, ūkininko ir agronomo grafo Vladimiro Zubovo (1862-1933) brolis.
Lietuvai po Lietuvos nepriklausomybės kovų vykdant 1922 metų žemės reformą dvaro ūkis Gytariuose buvo išparceliuotas. Šiaulių apskrityje buvo nusavinti 5 dvarai grafui Dmitrijui Zubovui priklausę dvarai. Grafas pasirinko nenusavinamą žemės normą Bubių dvaro centre. Kartu su paliktais sklypais prie lentpjūvės ir plytinės jo valdoje liko 120 ha žemės. Po grafo mirties dvarą paveldėjo jo duktė Tatjana Zubovaitė-Ropienė, o po jos mirties dvarą pasidalino dukterys Darija Putvinskienė ir Kotryna Kurkauskienė. Žemė Gytariuose buvo išdalinta Lietuvos kariuomenės savanoriams. Ten 1926 metais šešis hektarus žemės, kaip bežemis, gavo ir žinomos Šiaulių kraštotyrininkės Irenos Rudzinskienės senelis. Jos prisiminimu, iki tol dvaro žemes Gytariuose valdė Bubių grafų Zubovų žentas, grafaitės Katerinos vyras Vladas Kurkauskas (2005 „XXI amžius”).
Gytariuose savo ūkį įkūrė ir turėjo Šiaulių kalėjimas. Jame buvo stalių, kalvių, šaltkalvių dirbtuvės, siuvykla, batų siuvykla, knygrišykla. 1929 m. jose dirbo 60 kalinių, kurių vieno išlaikymas anuometiniais pinigais kainavo 1,75 Lt per dieną.
Po dvaro žemių išparceliavimo Gytariuose susiformavo naujas viensėdžių kaimas. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais beveik visas jis buvo sudegintas. Kalėjimo dirbtuvėse dar kurį laiką veikė kolūkio mechaninės dirbtuvės.
Po karo kaimo laukuose buvo įkurtas Šiaulių civilinis aerodromas. Tuomet į Šiaulius prasidėjo pirmieji po Antrojo pasaulinio karo paskiri civilinės aviacijos skrydžiai. Tačiau, plečiantis miestui, gyvenamųjų mikrorajonų plėtra buvo numatyta būtent į pietus, nes į patogesnes architektūriniu požiūriu šiaurines bei rytines teritorijas, miestui plėstis neleido SSRS kariškiai, tuo metu plėtoję karinį Šiaulių aerodromą Zokniuose. Skrydžiams trukdė ir 1959 metais pastatytas Šiaulių televizijos bei radiorelinių linijų bokštas. Todėl civilinis aerodromas iš Gytarių ir Lieporių kaimų laukų 1959 metais buvo iškeltas į naujai įrengtą Barysių civilinį aerodromą.
1966 m. pradėta statyti karinės elektronikos gamykla „Nuklonas“. Į ją nutiesta gatvė, sovietmečiu gavusi Kosmonautų gatvės pavadinimą. 1975-1985 m. vykusio masinės daugiabučių namų statybos bumo metu Šiaulių miestas ėmė sparčiai plėstis pietvakarių kryptimi. 1982 metais Gytarių kaimo ir viensėdžių vietoje pradėjo Gytarių mikrorajono projektavimo ir statybos darbai. Gytarių kaimas buvo įjungtas į miesto administracines ribas ir nugriautas. Jo vietoje iškilo naujausias ir paskutinis Šiaulių miesto daugiabučių gyvenamųjų namų mikrorajonas. Šiame rajone 1991 metais buvo pastatytas mokyklos pastatas, kuriame šiuo metu veikia Šiaulių Gytarių progimnazija.
Gytarių priešistorė
Gytarius istorinė praeitis glaudžiai sieja su Lieporiais. Abiejų šių vietovių teritorijoje aptiktas IV–VIII a. archeologinis kompleksas, kurį sudaro dvi priešistorinės gyvenvietės ir senovinis kapinynas. Nors senosios gyvenvietės ir kapinynas gavo Lieporių pavadinimą, tačiau tiesiogiai šį pavadinimą sieti su senosiomis gyvenvietėmis būtų kiek per drąsu. Su tuo sutinka ir vietovės archeologinius tyrinėjimus vykdanti Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė ir kartu Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė. Jos teigimu „ …kad jei jau senoji gyvenvietė sudegė VIII amžiuje, tai, kad jos pavadinimas išliktų tūkstantį metų, yra mažai tikėtina“. Tačiau net ir ne tai yra svarbiausia. Šiaulių Gytarių progimnazija yra visai šalia Gytarių mikrorajone esančios unikalios ir visai Lietuvai reikšmingos archeologinės vietovės, turinčios sakralumo ir kuriančios išskirtinį kultūrinį, istorinį bei emocinį aplinkos foną.
Tad šis IV–VIII a. archeologinis kompleksas neabejotinai yra brangi čia gyvenančių žmonių bei mokyklos bendruomenės narių tapatumo suvokimo dalis.
O kuo Lietuvos archeologijos kontekste yra vertinga senoji Lieporių gyvenvietė, kapinynas ?
Šalia mūsų esantis IV–VIII a. archeologinis kompleksas plotu yra mažesnis nei, pavyzdžiui, Kernavės kompleksas, kurį sudaro penki piliakalniai, senovinis ankstyvųjų viduramžių miestas bei kiti objektai.
Tačiau šalia mūsų aptikta gyvenvietė yra kompleksinė: kapinynas aiškiai priklauso šalia esančiai gyvenvietei. O tai jau yra išskirtinė vertė.
Kita vertus, kapinynų Lietuvoje yra išlikę daugiau negu gyvenviečių, nes gyvenviečių žmonės netgi ardami laukus nepastebi. Rastas anglis, pelenus ir kitus panašius su kadaise buvusia žmonių gyvenama vieta susijusius radinius jie nesieja su senove – tai ne iškalbingi radiniai. Todėl aptiktų senovinių gyvenviečių procentas tarp archeologinių vietų yra labai mažas. O tokių, kurios nebūtų išardytos, kur būtų galima rasti geležies lydyklą ir šulinius, kitus išlikusius žmogaus ūkinės veiklos pėdsakus, ir visa kita, yra dar mažiau. Tad Gytarių mikrorajono teritorijoje aptikta geležies lydykla ir tie penki šuliniai šią gyvenvietę išskiria iš kitų archeologinių vietovių, daro unikalią. Ypač turint omeny tai, kad ištyrinėta ne visa senovinė gyvenvietė, o tik tos gyvenvietės pakraštėlis. Tad šios gyvenvietės unikalumas yra kompleksiškume, kurį sudaro ne vien tik pastatai, bet ir lydykla su šuliniais. Jau vien tas faktas, kad gyvenvietė su kapinynu pusantro tūkstančio metų, ariamame lauke sugebėjo išlikti jau yra beveik stebuklas. Tiesiog laimė, kad ta gyvenvietė yra lomelėje ir nuolat užslenka žeme.
Be to, geras datavimas ir ilgalaikiai tyrinėjimai išskiria šitą vietovę visos Lietuvos mastu. Yra ir didesnių, ir labai vertingų radinių kitose vietovėse, tačiau niekur kitur šulinių ir dar su kibirėliais nėra rasta. Lietuvos archeologijos draugija prieš keletą metų yra išleidusi antologiją dvidešimties pačių svarbiausių Nepriklausomybės metų archeologinių atradimų ir tyrinėjimų. Ir šiame sąraše yra Lieporių gyvenvietė.
Lieporių archeologijos paminklų komplekso situacijos planas
(medžiaga iš viešai skelbiamų Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvų)
http://archeologija.fotomuziejus.lt/lt/39/lieporiu-i-oji-gyvenviete/show/59/102
Šalia mūsų esančio senovinio IV–VIII a. archeologinio komplekso tyrimai dar nebaigti. Iškasinėta ir ištirta tik nedidelė viso komplekso dalis, todėl ateityje galima tikėtis dar daug įdomių atradimų. Tolesni komplekso tyrimai suteiks naujos informacijos apie Geležies amžiaus neįtvirtintas gyvenvietes, kurios kol kas nepakankamai ištyrinėtos.
Archeologinio komplekso teritorijoje rasti ir akmens amžiaus stovyklavietės pėdsakai, X tūkstantmečio prieš Kristų titnaginis strėlės antgalis ir du židiniai. Juos paliko šiaurės elnių medžiotojai, atklydę į paleolito metu čia plytėjusią tundrą. Titnaginis strėlės antgalis yra vienas ankstyviausių archeologinių radinių Šiaulių krašte.
Plačiau:
Senovinė gyvenvietė
Senovinė I-oji gyvenvietė užima maždaug 12 hektarų plotą, iš kurių iškasta ir ištyrinėta virš 3000 m² jos ploto. Gyvenvietė atrasta 1991 metais tyrinėjant senąjį kapinyną. Ji tyrinėta 1992–2001 ir 2004–2006 metais. Senovinė gyvenvietė randasi turėjusio iškilti Gytarių mikrorajono Rugių gatvės daugiabučių namų kvartalo vietoje, kuris taip ir nebebuvo pastatytas. Tai Geležies amžiaus neįtvirtinta gyvenvietė. Ją tyrinėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė ir kartu Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė, tyrimuose dalyvavo archeologai Audronė Šapaitė, Virginija Ostašenkovienė, Ernestas Vasiliauskas.
I-oji senovinė gyvenvietė ir kapinynas iš oro. Fot. Ričardo Dailidės. 1993 m. Nuotrauka iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvų
Ištirtame plote rasta 10 sudegusių ir vieno sunykusio pastato liekanos, iš jų Ištirti 7. Radiniai byloja, kad šitas kaimas yra sudegęs: kur namas, ten ir – degėsiai. „Galbūt trenkė žaibas arba neprietelius užėjo. Galimas ir trečias variantas. Žinomas būdas, kai deginamas senas kaimas – derlią žemę čia galima arti, o naujas kaimelis pasistatomas netoliese. Gal ir paprastas gaisras nuo užsidegusio šiaudų kuokšto kilo“, – spėlioti bando B. Salatkienė.
Tad gyvenvietė gyvavo apie penkis šimtus metų ir sudegė. Kodėl po gaisro žmonės neatstatė savo kaimo – sunku pasakyti. O gal jie patys sudegino kaimą ir išsikėlė į kitą vietą, nes dirvos jau buvo nualintos.
Gyvenvietėje rasta vertingų radinių, pasakojančių apie mūsų protėvių gyvenimą. Daugiausiai tai skaldyti akmenys, akmeniniai trintuvai, rečiau geležiniai įrankiai, degę akmenys, lipdyta keramika, šlakas, anglis ir kt. čia kadaise virusio žmonių gyvenimo pėdsakai. Čia randamų puodų šukės skaičiuojamos tūkstančiais. Nors eiliniam žmogui šie radiniai gali pasirodyti mažai reikšmingi ir neįdomus, tačiau mokslininkams gali daug ką papasakoti apie čia gyvenusių žmonių gyvenimo būdą ir veiklą
Radiniai byloja, kad čia čia gyvenę žmonės nebuvo primityvūs, o įdomūs. Jų gyvenamieji namai buvo mediniai, rentininės konstrukcijos, moliu glaistytomis sienomis, su atvirais ugniakurais viduje. Pastatų viduje rasta daug skaldytų akmenų, paskleistų aplink ugniakurus, o tarp jų pasitaikė nemaža gyvulių kaulų, puodų šukių, rastas ir geležinis pjautuvėlis, stiklinis karoliukas. Dauguma čia gulinčių akmenų šlifuoti, skaldyti, perdegę nuo ilgo buvimo ugnyje. Akmenys kažkada buvo labai funkcionalūs namų šildytuvai – žmonės juos dėdavo į židinius, kad šie palaikytų šilumą. Skaldytų akmenų paprastai būna pilna visoje gyvenvietėje.
Gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje aptikta labai daug molio tinko gabalų, gyvulių (galvijų, kiaulių, avių, ožkų) kaulų ir lipdytų puodų šukių. Rasti kaulai – ne tik kirsti, bet ir šlifuoti, o tai reiškia, kad iš jų gamintas kažkoks daiktas.
Pats gražiausias radinys – žalvarinis smeigtukas, kuris gyvenvietei visiškai nebūdingas. Rastas smeigtukas – tai krūtinės papuošalas, prie kurio turėtų būti pritvirtinta grandinėlė. Jis datuojamas V–VIII a., o pati gyvenvietė yra – IV–VIII a. Viskas labai atitinka. Jeigu pažiūrėsite atidžiau, pastebėsite, kad yra ornamentai“, – pasakoja B. Salatkienė. Žalvarinį papuošalą rasti ne kapinyne pasitaiko retai. Apskritai žalvarinis papuošalas tuo metu buvo brangus dalykas. Šito pamesto smeigtuko kažkam turėjo būti labai gaila. Tai labai gero juvelyro darbas, gerai padarytas, prabangus papuošalas. Ar moteris pati pametė, ar buvo kitaip, dabar niekas negali pasakyti.
Tačiau pats vertingiausias I-osios senovinės gyvenvietės objektas buvo geležies lydykla, kurios tyrimai atskleidė visą geležies lydymo įrangos kompleksą nuo rūdos kasimo duobių iki kalvės. Lydykloje buvo 18 rūdos kasimo duobių, medžio anglies degimo duobė ir du židiniai, 5 šuliniai, klojinys rūdai plauti, 19 rudnelių (geležies lydymo krosnelių), kalvė su žaizdro vieta, 5 akmeniniai priekalai. Iš susikaupusio šlako kiekio galima spręsti, kad I-sios gyvenvietės lydykloje galėjo būti išlydyta kiek daugiau, nei 100 kg geležies. Šis lydyklos kompleksas, ypač mediniai šuliniai ir liepos žievės kibirėliai yra unikalūs radiniai, kurių analogų Lietuvoje nėra.
Senovinėje gyvenvietėje buvo rasti 5 šuliniai su medinėmis konstrukcijomis iš skeltų rastų, tašytų lentų ar apvalių rąstelių. Vanduo iš šulinių buvo semiamas cilindro formos kibirėliais, padarytais iš liepos žievės.
I-sios gyvenvietės tyrimai dar nebaigti. Tyrimų dar laukia penktasis šulinys, centrinė gyvenvietės dalis. Apie jos sodybas, jų dydį ir struktūrą, pastatų parametrus ir funkcijas dar nėra pakankamai duomenų. Tačiau jau dabar aišku, kad gyvenvietė ir kapinynas sudaro vieną visumą, palikti vienos bendruomenės, įsikūrusios čia IV a. pirmoje pusėje ir gyvenusios iki VIII amžiaus. Tolesni komplekso tyrimai suteiks naujos informacijos apie Šiaulių krašto apgyvendinimą, verslus, amatus, buitį ir kultūrą geležies amžiuje, čia gyvenusių žmonių būdą.
Senovinėje I-oje gyvenvietėje, kaip ir kitose priešistorinėse gyvenvietėse, gyveno žemdirbių bendruomenės, kurios pragyveno iš žemės, o tie amatai, kuriuos jie turėjo įvaldyti – statyba, puodininkystė, audimas ir visa kita – buvo skirti jų buičiai. Gyvenvietėje buvo tik naminiai amatai – iš jų tenykščiai žmonės negyveno, nes negamino nieko pardavimui.
Apie gyvenvietės sodybas, jų dydį ir struktūrą, pastatų parametrus ir funkcijas dar nėra pakankamai duomenų, nes ji nėra baigta tirti.
Lieporių senovės gyvenvietės vaizdas prieš archeologinių tyrimų pradžią. 2004 metų tyrimai. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvų.
Per tuos keletą šimtmečių žmonės čia įsitaisė ir kapinaites. Dabar iš radinių tose buvusiose kapinaitėse (dabartiniame senovės kapinyne) ir galima daugiausiai pasakyti apie čia gyvenusių žmonių gyvenimą.
Tame kapinyne, kur yra 95 kapai, mes ir surinkome tuos iš vietinės išlydytos geležies vietinių kalvių nukaltus daiktus. Iš viso penkis šimtus dirbinių, iš kurių dalis – geležiniai. Tarp jų – du kalavijus, žąslus, peilius, ylas, ietigalius, kirvius. Viską jie čia pasigamino vietoje.
Čia gyvenę žmonės žemę dirbo arklais ir žagrėmis su verstuvais, tačiau kas anuomet buvo jų traukiamoji jėga, labai sunku atsakyti. Nežinia ar jie žemę arė arkliais, ar jaučiais. Nors žodis „arklys“ reiškė tą gyvulį, kuriuo aria, arimas jaučiais Lietuvoje iki pat XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios buvo išlikęs. Negalima atmesti nė vienos iš tų galimybių. Iš archeologinių tyrinėjimų to nenustatysi, nes tada žmonės… viską valgė.
Senovinėje I-oji gyvenvietėje rastų gyvulių kaulų proporcija rodo, kad tarp visų suvalgytų (jie visi suvalgyti) kaulų: pusė iš jų priklausė galvijams, 12 procentų kiaulėms, 12 procentų arkliams, o visi kiti buvo avių ir ožkų. Tik vienas rastas kaulas pasirodė esąs briedžio. Vadinasi, valgė žmonės ir jaučius, ir karves, ir arklius, tik karo žirgai, kurie kai kur buvo laidojami kartu su kariais, nebuvo valgomi.
Na o gyvenvietėje lydyta geležis buvo tikra brangenybė. Geležinius įrankius žmonės saugojo iš kartos į kartą daug labiau negu ką kitą.
Senovinė II-oji gyvenvietė, esanti kitoje kelio Šiauliai–Bubiai pusėje, buvo pastebėta 1993 metais iš lėktuvo žvalgant ir fotografuojant senovinę I-ąją gyvenvietę. Per archeologinį žvalgymą ten rasta grublėtosios keramikos šukių, šlako, akmeninis trintuvas. Gyvenvietė dar netyrinėta, iš šių negausių radinių ji datuojama I tūkst. viduriui.
Įdomu ir tai, jog šios gyvenvietės teritorijoje rasta ir akmens amžiaus stovyklavietės pėdsakai, X tūkstantmečio prieš Kristų titnaginis strėlės antgalis ir du židiniai. Juos paliko šiaurės elnių medžiotojai, atklydę į paleolito metu čia plytėjusią tundrą. Stovyklavietė – medžiotojų klajoklių būstas. Stovykloje nebūdavo nuolatinių namų – tik palapinės. Todėl ar ji buvo tik sezoninė, ar galėjo egzistuoti ir ilgiau, sunku pasakyti. Svarbiausia tai, titnaginis strėlės antgalis yra vienas ankstyviausių archeologinių radinių Šiaulių krašte, o jo atradimas rodo, kad šiose vietovėse, kur dabar yra Gytarių mikrorajonas, pirmi žmonės pasirodė ir apsistojo dar prieš XI tūkstantmečių.
Panaudoti informacijos šaltiniai:
Šiaulių Gytarių progimnazijos kraštotyros archyvas
„Archeologų akimis: Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietės pavadinimą, unikalumą ir tikrąją archeologiją“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis,dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Archeologų akimis. Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietę, Šiaulių miestą ir brangakmenį karūnoje“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Atgiję Lieporių gyvenvietės tyrimai – kelias į ateities kultūros ir turistinį traukos objektą“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“
Medžiaga iš http://archeologija.fotomuziejus.lt/
Senovinis kapinynas
Senovinis kapinynas randasi šalia Senovinės I-osios gyvenvietės. Jis yra tarp tarp buvusio Lieporių kaimo arba dar tiksliau – sovietmečiu statytos kolūkio gyvenvietės ir Gytarių gyvenamojo mikrorajono.
Kapinyną 1983 m. atrado tuometinio Lieporių kaimo gyventojas Juozas Katkus. Jis savo sklype surinko 14 geležinių dirbinių bei žalvarinių papuošalų ir juos atnešė į Šiaulių „Aušros“ muziejų. 1985 m. Lieporių kapinynas buvo įtrauktas į Lietuvos archeologijos paminklų sąrašą. 1987 m. jį pradėjo kasinėti Lietuvos istorijos instituto archeologė Ilona Vaškevičiūtė.
Tais metais rasta dešimt IV–VII a. kapų ir konstatuota, kad tai žemaičių kapinynas. 1989 m., kai paaiškėjo, kad Šiaulių miestas bus plečiamas į pietų pusę ir Lieporių kapinynas įeis į jo teritoriją, jo tyrinėjimai buvo atnaujinti. 1990–1991 m. jį tyrinėjo I. Vaškevičiūtė ir Kazimiera Birutė Salatkienė.
Kapinynas tyrinėtas 1987, 1990, 1991 metais. Lieporiuose, kur šiuo metu tiesiasi Karaliaučiaus gatvė, išsidėsčiusios žmonių sodybos ir plyti dirbamos žemės plotai, buvo ištirtas 4087 m² plotas. Jame rasti kapai su įkapėmis suteikia daug informacijos apie ankstyvuosius gyvenvietės gyventojus. Kapinynas priskiriamas žemaičiams.
Vyrus šiame kapinyne laidojo su ginklais. Tyrinėtame kapinyno plote rasti 95 kapai ir 12 tuščių kapų duobių. Visi radiniai pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Daugelis radinių atskleidžia, kad skirtingo socialinio sluoksnio, pareigų žmonės buvo laidojami labai skirtingai.
Vyrų kapuose daugiausiai rasta ginklų, kiek mažiau darbo įrankių ir visai mažai papuošalų. Pagrindinis palaidotų karių ginklas buvo ietis. Jų rasta 24 kapuose. Dažniausiai kapuose aptikta po vieną ietį, tik turtingesniuose jų įdėta po dvi. Kitas svarbus aptiktas ginklas – kovos peilis. Jie rasti 13-oje kapų. Jie labai primena mažą kalaviją, nes jų ilgis su kotu galėjo siekti apie pusmetrį. Tokie peiliai eiliniams kariams atstodavo kalaviją, jie buvo labiau pritaikyti smogti nei durti. Vyro kape garbingiausia įkapė buvo ginklai. Jei vyro kape nėra ginklo, vadinasi jis – vergas, nelaisvas žmogus, belaisvis.
Rečiau randamas ginklas buvo kirvis, o rečiausias ir brangiausias ginklas iš visų, rastų kapinyne, tai kalavijas. Archeologės dr. K. B. Salatkienės teigimu „jie buvo rasti tik du – abu turtinguose kapuose. Prie ginkluotės priskirtina raitelio ir žirgo apranga, pentinai, kurių vienas rastas dviejuose turtingesniuose kapuose. Vyrų kapuose rasta ir darbo peilių“. Su ginklais palaikus laidojo ne vieninteliai lietuviai. Tai buvo būdinga visoms indeuropiečių tautoms.
Per archeologinius kasinėjimus ant kalniuko iškart už vokiečių karių kapinių buvo rastas senovinės gyvenvietės bendruomenės „vado“ (didiko) kapas. Turtingiausio gyvenvietės vyro kape karys palaidotas su kalaviju, dviem ietimis, kovos kirviu, kovos peiliu, pentinu, sege ir dviem geriamaisiais ragais. Žalvarinis papuošalas, kaip ir ginklas, anuomet buvo brangus dalykas. Bronzos dirbiniai anais laikais galėjo tapti karo grobiu – eiti iš rankų į rankas.
Geležinis kirvis iš vyro kapo (dr. B.Salatkienės nuotrauka)
Ir vyrai, ir moterys į paskutinę kelionę išlydėti su papuošalais. Tik vyrų kapuose jų nebuvo tiek gausu, kiek moterų įkapėse. Vyrai šiame kapinyne laidoti su segėmis. Šitame kapinyne moterys nebuvo laidojamos su segėmis – su jomis buvo laidojami vyrai. Daugelis rastų papuošalų vertinami kaip gerų juvelyrų darbai.
„Moterų įkapes sudaro darbo įrankiai ir papuošalai. Iš darbo įrankių buvo rasti peiliai, ylos, pjautuvai, kverpstukai ir peiliai lenktu smaigaliu. Žalvarinių ir sidabrinių papuošalų buvo rasta daugumoje moterų kapų. Antkaklė – reta įkapė šiame kapinyne, jų buvo rasta tik 5 kapuose. Smeigtukais-rateliniais, nuokamieniais, kryžiniais buvo puošiamasi dažniau“, – teigia archeologė dr. K. B. Salatkienė. Žinant, kad sidabras buvo brangus metalas, jais galėjo puoštis tik patys turtingiausi. Nuostabaus grožio žalvariniai ir sidabriniai smeigtukai bei segės buvo skirti ne vien pasipuošti – jais susegdavo drabužį: skraistę, marškinius, drobinį galvos apdangalą – nuometą. Smeigtukai kartais būdavo sujungiami puošniomis grandinėlėmis.
Apibendrintai galima teigti, kad moterims į kapą būtinai turėjo būti įdėti peilis su yla, antkaklė, smeigtukų pora, apyrankės, o vyrui – ietis ir kovos peilis, kartais segė, žiedas, geriamasis ragas, kalavijas. Daugiau ginklų kape aiškiai rodo ne tik socialinį, bet ir karinį statusą.
Moteriška antkaklė iš kapinyno (dr. B.Salatkienės nuotrauka)
Labiau išskirtinis kapinyno bruožas archeologams atrodė laidojimo apeigų vieta. Pačioje kalvelės viršūnėje buvo rasti 45 židiniai ir 70 stulpaviečių. Manoma, kad jie galėjo priklausyti laidojimo apeigų atlikimo vietai, kai mirusieji buvo išlydimi ugnimi. Atlikti palaikų tyrimai atskleidė, kad sonoviniame kapinyne dauguma atgulusių vyrų žuvo mūšiuose, o moterys mirė gimdydamos.
Čia gyvenę žmonės turėjo amuletus. Archeologinių tyrimų metu senoviniame kapinyne rasta ne tik griaučių ir dirbinių iš žalvario, bet ir amuletų iš gintaro.
„Dažniausiai pasitaikanti įkapė šiame kapinyne buvo gintariniai dvigubo nupjauto kūgio formos karoliukai, randami vyrų, moterų ir vaikų kapuose. Padėtis kape rodo, kad jie nebuvo papuošalai, o naudojami kaip amuletai. Nors vyrų įkapės juose skirtingos, tačiau galima nustatyti jų komplektą, būdingą konkrečiai šiam kapinynui. Tai ietis, kovos peilis, rečiau kirvis, geležinis lazdelinis smeigtukas ir gintarinis karolis“, – mini archeologė. Senovės graikai tikėjo gintaro apsauga ir dažnai nesiskirdavo su juo eidami į karą. Manyta, kad gintaro amuletai gali lemti pergalę mūšyje. Mūsų krašte gintaras būdavo dedamas mirusiajam ant krūtinės, kad apsaugotų sielą nuo piktųjų dvasių puolimo ir gražiai nuvestų į nežemiškąją Šviesą. Taip jis būdavo ir sudeginamas arba vėliau, kai deginimo buvo atsisakyta, palaidojamas. Visi kiti gintaro vengdavo, laikydami jį sėkmingo mirusiųjų išlydėjimo amuletu, tačiau kiekviena šeima juo pasirūpindavo, žinodama, kad jo vis tiek prireiks.
Kapinyne palaidoti žmonės nebuvo ilgaamžiai, tačiau aukštaūgiai. Aptikti 95 mirusiųjų kapai, daugiausia vaikų, jaunuolių, jaunų vyrų ir moterų; vyresnių nei 40–45 m. buvo tik 9. Kai kurių ūgis siekė 180–190 cm. Nustatytas 30 kapų palaidotųjų amžius. Šeši iš jų buvo vaikai iki 10 metų amžiaus, penki 10–20 metų. Iš 20–30 metų mirusiųjų 5 buvo vyrai ir 3 moterys. Daugiausia mirusiųjų 30–40 metų amžiaus.
Kapai išdėstyti eilėmis vienas šalia kito, bet labai netolygiai. Ankstyviausi kapai rasti pietiniame kalvelės pakraštyje. Visi jie datuojami V–VII a. Mirusieji laidoti su IV–VIII a. dirbiniais (ginklais, darbo įrankiais, papuošalais) pailgose keturkampėse, dažnai užapvalintais galais 130–230 cm ilgio ir 40–80 cm pločio negiliose duobėse, dauguma jų į molį įkasta 15–26 cm. Pati giliausia duobė, iškasta vyro kapui, buvo 80 cm gylio, iš jų – 60 cm molyje.
Tyrinėjimai dar nėra baigti, tačiau jau dabar aišku, kad gyvenvietė ir kapinynas sudaro vieną visumą, paliktą vienos bendruomenės, įsikūrusios čia IV a. pirmoje pusėje ir gyvenusios iki VIII a. Todėl manoma, kad kapinyne laidoti I ir II senovės gyvenviečių mirusieji
Dar ne taip seniai senovinio kapinyno teritoriją buvo planuojama urbanizuoti, čia buvo numatyta tiesti Rugių gatvę. Situacija pasikeitė, kai buvo aptikta gyvenvietė ir visas kompleksas įtrauktas į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašus. Dėl to Šiaulių miesto savivaldybei teko pakoreguoti miesto bendrąjį planą. Iš jo aiškėja, kad čia jokie pamatai artimiausiais metais tikrai neiškils. Senovinio kapinyno teritorija ir senovės gyvenvietė turėtų tarnauti tik pažintiniam, mokomajam lankymui bei ramiam poilsiui.
Panaudoti informacijos šaltiniai ir literatūra:
Šiaulių Gytarių progimnazijos kraštotyros archyvas
„Archeologų akimis: Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietės pavadinimą, unikalumą ir tikrąją archeologiją“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis,dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Archeologų akimis. Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietę, Šiaulių miestą ir brangakmenį karūnoje“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Atgiję Lieporių gyvenvietės tyrimai – kelias į ateities kultūros ir turistinį traukos objektą“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Lieporių kapinynas – neištyrinėta Šiaulių istorija“, Astos Volkovaitės straipsnis, savaitraštis „Šiauliai plius“
Medžiaga iš http://archeologija.fotomuziejus.lt/
Geležies lydykla
Geležies gavyba baltų teritorijoje pradėta I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje. Archeologinių tyrimų metu aptinkama IV a. geležies lydymo krosnies liekanų. Jose geležį lydydavo iš vietinės balų rūdos su medžio anglimis. Lietuvoje daug geležies rūdos randama prie Varėnos.
Šiaulių Gytarių mikrorajono teritorijoje esančiame IV–VIII a. archeologinis komplekse buvo atrasta geležies lydykla, kurios tyrimai atskleidė visą geležies lydymo įrangos kompleksą nuo rūdos kasimo duobių iki kalvės. Lydykloje buvo 18 rūdos kasimo duobių, medžio anglies degimo duobė ir du židiniai, 5 šuliniai, klojinys rūdai plauti, 19 rudnelių (geležies lydymo krosnelių), kalvė su žaizdro vieta, 5 akmeniniai priekalai. Iš susikaupusio šlako kiekio galima spręsti, kad geležies lydykla veikė du-tris šimtus metų. Čia gyvenę žmonės joje išsilydė daugiau kaip šimtą kilogramų geležies. Ir visa ta geležis – peiliai, kalavijai, kirviai, ylos, smeigtukai sugulė su gyventojais šalia esančiame senoviniame kapinyne. Čia nukalti buityje naudoti įrankiai bei ginklai dabar saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Šiaulių Gytarių mikrorajono teritorijoje atrasta Geležies lydykla ir visas lydyklos kompleksas, ypač mediniai šuliniai ir liepos žievės kibirėliai, yra unikalūs radiniai, kurių analogų Lietuvoje nėra. Didelė ekspozicijos erdvė, skirta būtent šios geležies lydymo vietos rekonstrukcijai, yra įkurta Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Rūdnelė yra kamino formos, į viršų siaurėjanti ir į ją sluoksniais buvo sudedama medžio anglis–rūda–medžio anglis… Šiai pakrovai degant, buvo vis pridedama medžio anglies, o kad būtų palaikoma tinkama temperatūra, per rūdnelės apačioje esančias dvi ar tris ertmes dumplėmis būdavo keliama temperatūra.
(Panaudota Vadimo Simutkino nuotrauka iš dienraščio „Šiaulių naujienos“ archyvo )
Iš tokio maždaug 365 metų rekonstruoto šulinio buvo semiamas vanduo rūdai plauti.
(Panaudota Vadimo Simutkino nuotrauka iš dienraščio „Šiaulių naujienos“ archyvo )
Buvusios senovinės geležies lydyklos vietoje rasti keturi šuliniai buvo iškasti iki keturių metrų gylio ir sutvirtinti medinėmis konstrukcijomis. Jie buvo reikalingi iškastai ar surinktai rūdai išplauti, kad pasišalintų visokios mechaninės priemaišos. Paskui rūdą degdavo, kad dėl ugnies cheminio poveikio pagerėtų rūdos kokybė – išsiskirtų kuo didesnis geležies kiekis. Ir po to jau tą rūdą lydydavo.
Pagal archeologinių tyrimų duomenis labiausiai tikėtina, kad čia geležį lydę žmonės kalvės nebuvo pastatę –geležį kalė lauke pasistatę priekalą. Gal po laikina pastoge. Toje lauko kalvės vietoje rasta keletas akmeninių priekalų. Netoli kalvės rasta keleto išmestų, nuo kaitros suskilusių akmeninių priekalų nuolaužų. Nors akmuo greitai kaista ir greitai skyla, bet vis dėlto priekalas nėra vienkartinis daiktas, todėl išmestų tų priekalų kiekis rodo, kad kalvė ir lydykla gyvavo ilgokai.
Geležies technologijos į Gytarius atkeliavo jau ketvirtajame amžiuje po Kristaus. Čia buvo plėtojama juodoji metalurgija: čia buvo lydoma geležis ir tiek, kiek jos buvo išlydoma, užteko patenkinti nedidelės vietos bendruomenės poreikius.
Kaip geležies fenomenas pasiekė Lietuvą ir mūsų gyvenamąją vietovę puikiai gali papasakoti muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė dr. Birutė Salatkienė.
Egipto faraonoTutanchamono (1341–1323 metais prieš Kristų) kape rasti meteoritinės kilmės geležimi inkrustuotas žiedas. Ši geležis nelydyta ir tokio brangumo, kad jai neprilygtų jokie deimantai.
Geležis kaip mineralas yra žinoma anksčiau, nei sužinota, kaip ją lydyti. Kai žmonės neolito pabaigoje pradėjo degti keraminius (tai yra, molio) puodus, jie pastebėjo pašalinių efektų, kad akmuo, pakliuvęs į ugnį, vienoks, išimamas kitoks. Tad archeologai sieja metalurgijos pradžią su keramika, su jos sustiklėjusiu paviršiumi.
Spalvotoji (bronzos) metalurgija yra daug ankstesnė – Kretos ir Mikėnų civilizacija jau turėjo valstybes ir raštą, o klasikinės Graikijos suklestėjimas yra susijęs juodąja metalurgija – geležimi.
Seniausia kol kas aptikta geležies lydimo rūdnelė yra III tūkstantmečio prieš Kristų. Ištisą tūkstantmetį hetitų imperija sugebėjo išlaikyti geležies gamybos monopolį neišduodama jos technologinės paslapties, kaip ir kinai – neišduodami šilko, bronzos, parako technologijų paslapčių. Hetitai geležį labai brangiai pardavinėjo ir tik maždaug XII amžiuje prieš Kristų, kai sugriuvo jų imperija, ši technologija „pabėgo“ ir pagal anuos laikus momentaliai pasklido po visą Europos žemyną. Juodoji metalurgija labai greitai – per keletą šimtų metų – buvo įsisavinta ir maždaug IV amžiuje prieš Kristų yra įrodymų, kad mūsų kraštuose atsirado geležies lydymo krosnelės.
Štai žemdirbystė iš tų pačių kraštų pas mus ėjo tris tūkstančius metų, o metalurgija atėjo tik per šimtmečius.
Geležies fenomenas ir dabartinė mūsų geležinė civilizacija turi keletą svarbių bruožų.
Nors spalvotoji metalurgija yra senesnė, bet vario, sidabro aukso, alavo ir cinko radimvietės yra retos – nesimėto po kojomis. Jos yra tik kalnuose, jas atrasti sunku, iškasti dar sunkiau, nes šių metalų gyslos dažniausiai būna po žeme.
O štai geležies yra nepaprastai daug didesni kiekiai, ji visuotinai paplitusi oksidų pavidalu – kaip rūda.
Antra. Kadangi metalą lydyti buvo išmokta jau anksčiau, todėl nereikėjo didelių inovacijų geležiai lydyti – reikėjo tik perimti technologiją.
Kiekvienas bronzos gramas buvo perkamas, gabenamas už tūkstančių kilometrų, o štai geležis po mūsų kojomis tebesimėto – kaip balų, pelkių rūda, nuosėdinė rūda. Sako, kad ir pas mus, Lietuvoje, yra pramoninės rūdos, tik ji labai giliai žemėje.
Apskritai geležies rūdos dažnai net nereikia kasti – ji guli paviršiuje, kaip kad Skandinavijoje esanti raudona žemė.
Tad tas geležies prieinamumas, visuotinis paplitimas ir leido labai greitai ir visuotinai pereiti nuo akmeninių įrankių prie geležinių.
Pati geležis yra minkšta, todėl ją reikia anglinti, kad taptų kietesnė. Anglinta geležis tampa plienu, kuris yra… trapus, kaip kad pati geležis yra tampri, lanksti.
Nukaltą geležinį kalaviją galima sulenkti kaip lanką, o plieninį – perlaužti nuo smūgio. Todėl reikia kalviui rasti tą auksinę proporciją, kad įrankis būtų geras, kad jame būtų tiek, kiek reikia geležies plastiškumo ir kiek reikia plieno kietumo. Todėl dažnai darydavo taip: peilio nugarėlę nukaldavo geležinę, o ašmenis privirindavo plieninius.
Taigi trečia – geležies apdirbimas yra palyginti nesudėtingas, nes ją galima kalti žaizdre. Be to, jei peilis atšipo, jį nesunkiai galima pasigaląsti, jei nulūžo, tai iš dviejų–trijų nulūžusių galima nukalti naują. Šis metalas ilgaamžis, jo nereikia išmesti, jį galima naudoti daug kartų, kitaip nei, sakysim, akmenį.
Geležies savybės – tvirtumas, aštrumas, ilgalaikiškumas – ir lėmė, kad ji greit išstūmė ne tokius efektyvius titnaginius peilius, grąžtus, ylas ir kitus įrankius.
O sakykim tokį spyruoklinį įrankį kaip žirklės, buvo galima pasigaminti tik iš geležies. Todėl kaip tik geležies amžiuje jos ir buvo išrastos.
Visa tai padarė taip, kad mūsų civilizacija iki šiol yra geležies civilizacija. Pažiūrėkite, ji visur: naujoji architektūra iš metalo ir iš stiklo, visa ar beveik visa industrija yra metalo.
Taigi dideli geležies kiekiai, lengvas apdirbimas ir padarė taip, kad mes tebegyvename iki šiol geležies amžiuje ir nesimato jam galo, nes kol kas nėra patikimesnio dalyko už juodąją metalurgiją.
Šis produktas buvo lydomas rūdnelėje arba metalo lydimo krosnelėje. Tačiau ne iki skystos konsistencijos ir todėl iš jo nebuvo galima dirbinių išlieti, nes geležis lydosi 1537 laipsnių temperatūroje, o rūdnelėje galima pasiekti geriausiu atveju 1200, labai pasistengus – 1300 ir būdavo pagaminamas produktas, vadinamas krite.
Pati rūdnelė yra kamino formos, į viršų siaurėjanti ir į ją sluoksniais buvo sudedama medžio anglis–rūda–medžio anglis… Šiai pakrovai degant buvo vis pridedama medžio anglies, o kad būtų palaikoma tinkama temperatūra, per rūdnelės apačioje esančias dvi ar tris ertmes, dumplėmis buvo dar keliama temperatūra.
Kritė rūdnelėje susidarydavo kietokos tešlos pavidalo. Kadangi geležis turi magnetinių savybių, iš oksido išsiskyrę geležies gabaliukai pritraukdavo vieni kitus ir taip suformuodavo geležies intarpus šlake. Tad kritė – didelis gabalas silikatų šlako su geležies gabaliukų intarpais.
Kai geležis išdegdavo (geri degėjai žinojo, kiek laiko degti ir kaip turi keistis dūmų spalva), rūdnelė būdavo griaunama, kritė su žaliomis šakomis iš jos išsitraukiama ir padėta ant akmeninio priekalo, pradedama kalti.
Čia svarbiausias rūpestis – vėl tą kritę įkaitinus kalti, kalti ir kalti, kad kuo daugiau šlako būtų atskirta, kol geležis susikabindavo su geležimi. Ir tas geležies gabalas buvo vadinamas ruošiniu. Tokį jau buvo galima parduoti ar paduoti kalviui, kad jis iš to gabalo kiek reikės atsikirstų ir reikiamą įrankį pagamintų.
Kritė yra tas produktas, kuris išlydomas tose vienkartinėse rūdnelėse, kokios kad ir buvo pas mus.
Beje, kinai mokėjo išlydyti geležį iki skysto pavidalo jau 800 metais prieš Kristų, o Europoje ši technologija buvo sugalvota ir pritaikyta pramonėje tik XVIII amžiaus pabaigoje, kai Martenas išrado aukštakrosnę, kuri leido Europai, (daugiausiai) Anglijai padaryti pramonės perversmą.
Nors plieno, šilko, parako ir kitos technologijos buvo išrastos Kinijoje, tačiau iš ten jos visos „nuplaukė“. Ir pas ką „atplaukė“ ir kas kam primetė žaidimo taisykles? Ogi tie europiečiai, kurie tik XVIII amžiuje išsilydė geležį, nes čia, pasirodo, yra svarbu mentalitetas, vertybių sistema. Tai rodo, vienos pačios technologijos civilizacijos dar nesukuria – tam reikia viso komplekso.
Geležies tokiose primityviose rūdnelėse buvo galima išlydyti tiek, kiek jos reikėjo to meto amatams-industrijai. Yra Europoje vietų, kur tokių kaip mūsų rūdnelių – apie metro aukščio – yra ir po keturis tūkstančius, ir po penkis, ir po septynis tūkstančius. Ten, kur geležies rūdos yra daug, ir vyko geležies gamyba net galimam eksportui.
Mūsų Lietuvoje ta metalurgija buvo aiškiai vietinio pareikalavimo lygio, matyt, ir prekyba geležimi buvo tik vietinė. Pavyzdžiui, dabartinių Gytarių ir aplinkinėse teritorijose prie Šiaulių, kur nei kalnų, nei pelkių, rodos, rūdos nėra, o tik nuosėdinės rūdos telkinėliai, jau nuo IV amžiaus prieš Kristų buvo verčiamasi geležies lydymu kokius du–tris šimtus metų su pertrauka.
Yra tokia proporcija rūdnejėse išlydytos geležies kiekiui nustatyti: nuo šimto kilogramų pagamintos geležies atlieka trys šimtai kilogramų šlako. Gytarių mikrorajono teritorijoje esančiame IV–VIII a. archeologiniame geležies lydyklos komplekse pavyko surinkti beveik pusė tonos šlako (nebūtinai visą, bet labai didelę dalį). Vadinasi, per tuos tris šimtus metų šioje geležies lydykloje buvo pagaminta apie 120 kilogramų geležies. Tai nedidelei bendruomenei (pusėje tos gyvenvietės kapinyno rasti 95 kapai) tiek jos užteko ir ginklams, ir įrankiams.
Tai rodo, kad čia būta nelabai didelio žmonių, nelabai didelio darbininkų kiekio ir, turint omeny, kad tą geležį galima labai daug kartų perdirbti, perkalti, tų 120 kilogramų geležies jiems, matyt, ir užteko.
Laikoma, kad geležies amžius Europoje prasidėjo maždaug tūkstantis metų prieš Kristų, kai pietinėje Europos dalyje jau buvo civilizacija, nes jau bent senovės Graikiją, tą antikinį pasaulį, galima priskirti prie bronzinės civilizacijos. Tačiau centrinėje Europoje tuomet dar nebuvo nei valstybės, nei rašto – jokių civilizacijos požymių.
Šis geležies amžius yra skirstomas į dvi dalis: pirmieji penki šimtai metų vadinami Halštato (pagal Austrijoje surastą labai didelį kapinyną, kur žmonės yra palaidoti su vietinės gamybos geležiniais įrankiais) laikotarpiu, o vėlesni – Lateno laikotarpiu (Šveicarijos vietovė, kur rasti geležiniai daiktai yra aukštesnio technologijos lygio).
Lateno laikotarpiu senovės Graikija ir Roma išėjo iš savo ribų ir labai didelę Europos dalį romanizavo. IV amžiuje po Kristaus, didžiausio Romos išsiplėtimo laikotarpiu, Andriano linija ėjo ties Škotija, į Vakarus nuo Reino, nuo Dunojaus į Rytus, tad visa pietinė ir vakarinė Europos dalis buvo jau nepaprastai aukšto lygio civilizacija su valstybe, visais įstatymais, teismais, industrijomis. Liko už civilizacijos ribų germanai, slavai, baltai, fino ugrai ir iranėnai (skitai).
Tad tą tūkstantį metų geležies amžius vis plėtė savo ribas, nešė civilizaciją. Tos ribos plėtėsi importuojant geležies lydytojus, kalvius, nužiūrint technologijas.
Pas mus skirstoma kiek kitaip – geležies amžius išgyvena terminų transformaciją. Anksčiau jis buvo suskirstomas į penkis laikotarpius: ankstyvasis geležies amžius (iki Kristaus gimimo), senasis geležies amžius ( I–IV amžius), vidurinysis geležies amžius (V–IX amžius) ir vėlyvasis geležies amžius (nuo X amžiaus iki Mindaugo laikų).
Dabar mūsų mokslininkai apsižiūrėjo, kad tas ankstyvasis geležies amžius, nors Lietuvoje jau yra geležies, bet ji dar nevaidina savo vaidmens – fenomenas neįvykęs, todėl šį laikotarpį iki Kristaus gimimo vadina ankstyvųjų metalų amžiumi.
O tikrasis geležies amžius prasideda romėniškuoju laikotarpiu – 400 metais, kol dar gyvavo Romos imperija ir mums alsavo tiesiog į veidą savo galinga industrija, galinga prekyba, galinga politika, galinga kariuomene. Ir tas alsavimas buvo toks galingas, kad ir importas, ir visokios kitokios įtakos pasiekė mūsų kraštus: į mūsų kraštą atėjo, sakykim, bronziniai papuošalai. Atėjo iš pradžių importinėmis formomis kaip europinė mada, bet ir čia vietiniai mūsų meistrai tuos daiktus apvilko vietine ornamentika, vietinėmis formomis, vietiniais simboliais – pritaikė savo mentalitetui, savo tikybai, savo estetikai. Tačiau ta išorės įtaka buvo labai didelė.
Tokia įtaka buvo ir geležies lydimas, atėjęs pas mus dviem keliais: vienu – per antikinę Graikiją, Romos imperiją, Vidurio Europą, antru – per slavų, iranėnų gentis, per Balkanus, per būsimą Kijevo Rusią.
Į Lietuvą geležies lydimo verslas atėjo jau su viskuo – su technologija, su įrankių komplektu, su kalvystės technologijomis, su dirbinių komplektu. Čia daug ko išgalvoti nereikėjo, nes beveik visus įrankius žemdirbiai, amatininkai, medžiotojai ir žvejai jau turėjo, tik dabar jie buvo pradėti daryti iš geležies ir įgavo kitokius pavidalus.
Tačiau peilis, kaip buvo, taip ir liko. Grąžtas liko, ietys liko. Tik štai kalaviją išgalvojo, nors kita vertus, peilį ištįsti iki kalavijo nedaug ir reikia: 60 centimetrų – ir jau kalavijas, 40 centimetrų – nebe buitinis peilis, o kovos peilis – ginklas.
Visi šie dalykai irgi yra perimti, visi yra matyti, visi yra nužiūrėti. Tačiau ne mes vieninteliai nusižiūrėjome. Pirmiausiai visa tai nusižiūrėjo graikai, paskui – romėnai, po jų – keltai, galop – germanai, slavai ir t. t. Čia nėra kito būdo.
O kad mūsų geografinis atstumas nuo tų civilizacijos, kultūros centrų yra didesnis, tai tik geografija, ne koks nors atsilikimas. Apskritai visi kultūros reiškiniai ir civilizacija turi centrą ir periferiją. Yra toks centro ir periferijos modelis. Jie vienas be kito išgyventi negali: centras diktuoja idėjas, madas ir duoda produktą, bet jį maitina periferija resursais: žaliavomis, darbo jėga ir intelektu.
Paimkite bet kokį megapolį ir pažiūrėkite, kiek jis savo syvais išgyvens. Neišgyvens nė kiek. Jei mes esame to kultūros centro kažkokioje periferijoje ir kažkokius produktus gauname, kažką maitiname, tai taip ir turi būti, tokia yra pasaulio tvarka. Ir mes niekuo dėti, kad mūsų žemė yra atokiau nuo visų gyvavusių civilizacijos ir kultūros centrų taip pat ir nuo metalurgijos, nuo valstybės, nuo rašto ir viso kito.
Taigi, kad mes nusižiūrėjome geležies lydimą nuo kitų tautų, tai ir tos tautos irgi ne geresnės, nes irgi nužiūrėjo nuo tų, kurie pirmąsias Tarpupyje civilizacijas sukūrė.
Taip, tai nuo Eurazijos vidurinės tropikų juostos, kur visos senosios civilizacijos yra išsidėsčiusios, viskas – civilizacija, technologijos ir taip toliau – ėjo tolyn į šiaurę.
Tropikai, matyt, yra pats ta sritis, kur žmogus turi visko, ko jam reikia, kad galėtų dalį laiko skirti kūrybai, kur nereikia visų jėgų skirti išgyvenimui.
Beje, romėniškasis periodas, kurį dar vadiname viduriniuoju geležies amžiumi, ir kuris dabar vadinamas tautų kraustymosi laikotarpiu, kaip tik ir davė impulsą sklisti visoms geležies bei kitoms technologijoms ir įtakoms. Juk tai buvo laikas – ketvirtasis amžius po Kristaus, kai klajoklių hunų gentys, Azijos masyvus įveikę, užplūdo Europą, beveik iki pat Lamanšo nusibaladojo ir praktiškai susigėrė į Europos žemę palikę vienintelę Vengriją – Hungary.
Geležies fenomeno efektas didžiulis. Geležis visais įmanomais būdais įtakojo žmogaus gyvenimą. Keitė net pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą.
Pagrindiniai baltų, lietuvių mitai, jų pagrindiniai veikėjai susidėstė per ilgą laikotarpį ir prisiderino vieni prie kitų. Geležis, kaip nauja technologija, naujas daiktas ir to daikto poreikis, atsiradęs naujas suvokimas, visomis prasmėmis ir simboliais pati tampa tikėjimo ir mitologijos dalimi. Taip dievas Perkūnas jei iš pradžių svaidęsis akmeninėmis kulkomis, vėliau ima mosuoti geležiniu kirviu. Senovės lietuvių dievai Kalvis ir Teliavelis atsiranda tik Geležies amžiuje: Kalvis kaunasi su Kauliniu Diedu, nukala saulę arba jos simbolius, išvaduoja pasaulį nuo šalčio, o Teliavelis – galingas kalvis, kuris nukalė saulę ir įsviedė į dangų. Teliavelis minimas ne viename senajame metraštyje kaip galiūnas, milžinas, kalvis, artimas požemio dievui Velinui. Viena akivaizdu – geležis pakeičia pasaulio suvokimą ir aplinkos priėmimą.
Vietinės gamybos ietigaliai, pentinis kirvis.. Ietys buvo pagrindinis baltų genčių ginklas: jos buvo svaidomosios (trumpi ietigaliai) ir duriamosios (ilgi ietigaliai).
(Panaudota Vadimo Simutkino nuotrauka iš dienraščio „Šiaulių naujienos“ archyvo )
Peilis ir yla – būtiniausi moterų darbo įrankiai. Su jais moterys ir buvo laidojamos.
(Panaudota Vadimo Simutkino nuotrauka iš dienraščio „Šiaulių naujienos“ archyvo )
Netoli Šiaulių Gytarių progimnazijos esantis IV–VIII a. archeologinis kompleksas su geležies lydykla nėra nei seniausiai, nei didžiausias Lietuvoje, bet unikalus tuo, kad jame rasta lydykla dabar laikoma Lietuvoje ne tik geriausiai ištyrinėta, bet ir geriausiai išlikusia.
Iš Lietuvos piliakalnių archeologinių tyrinėjimų duomenų yra žinoma, kad Lietuvos teritorijoje geležis jau buvo lydoma keletą šimtų metų prieš Kristų. Ieva Masiulienė į pietus nuo Klaipėdos esančiame archeologinių paminklų Žardės komplekse kaip tik ir rado keletą rūdnelių, iš kurių vieną radiokarbono tyrimais datavo IV amžiumi prieš Kristų. Tai, aišku, nereiškia, kad ketvirtajame amžiuje prieš Kristų jau visoje Lietuvoje geležis lydyta. Bet faktas – dar prieš Kristaus gimimą mūsų žmonės jau pradėjo mokytis lydyti geležį.
Maždaug Kristaus gimimo metais įvyko visuotinis sprogimas – jau visuose kapuose randama geležinių įrankių. Vadinasi mūsų protėviai jau tada geležinių įrankių turėjo pakankamai, o jų panaudojimo efektyvumas buvo toks didelis, kad mūsų krašte ariamoji žemdirbystė užėmė miškinės dirvoninės vietą – dideli apdirbamos žemės plotai jau galėjo išmaitinti didelį žmonių kiekį. Iki tol piliakalnių gyvenvietės, kur jie gyveno, buvo mažos, retos, o jau įsigalėjus ariamajai žemdirbystei jos skaidosi, žmonės leidžiasi nuo piliakalnių ir apsigyvendina įvairiose vietose. Taip tankėja gyvenviečių tinklas ir įvyksta demografinis sprogimas. Ir čia labai daug kuo dėta geležis: geri žemdirbystės įrankiai, vadinasi, ir didesni derliai, bado šmėkla atsitraukia, išauga daugiau vaikų, didėja žmonių skaičius.
Tikėtina, kad anuo metu netoli Gilvyčių esančio Sauginių piliakalnio, kuris buvo gyvenamas jau paskutiniaisiais amžiais prieš Kristų, bendruomenė suskilo, dalis žmonių apsigyveno čia ir kitose vietose, neįtvirtintuose naujakurių kaimeliuose. Ir tai jie greičiausiai tai padarė dėl geležies rūdos.
Dabartinėse Gytarių ir Lieporių vietose geležies nuosėdinė rūda randama labai geltoname priesmėlyje, kurio yra lomelėse. Anuomet žmonės, matyt, pagal augalus ar pagal kitokius požymius, žinodavo, kur tos rūdos reikia ieškoti.
Ten pirmiausia tą geležį lydė, kol viską iškasinėjo ir susirinko visą rūdą. Tada tiesiog virš tos savo lydyklos pasistatė namus ir toliau gyveno. Tuo rūdynėliu senovinės gyvenvietės gyventojai labai gerai pasinaudojo.
Remdamiesi archeologės dr. Birutės Salatkienės pasakojimais ir samprotavimais galime teigti, kad ta senovinė gyvenvietė netoliese Šiaulių Gytarių progimnazijos atsirado geležies dėka. Tad ir mes, kažkuria tai prasme, čia gyvendami ir mokydamiesi save galime kildinti iš geležies arba bent jau laikyti geležies tradicijos perėmėjais.
Panaudoti informacijos šaltiniai ir literatūra:
„Kaip geležies technologijos atkeliavo į Lieporius“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“,
„Geležies amžius: demografinis sprogimas ir valstybės priešaušris“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“,
Šiaulių Gytarių progimnazijos kraštotyros archyvas
„Archeologų akimis: Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietės pavadinimą, unikalumą ir tikrąją archeologiją“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis,dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Archeologų akimis. Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietę, Šiaulių miestą ir brangakmenį karūnoje“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Atgiję Lieporių gyvenvietės tyrimai – kelias į ateities kultūros ir turistinį traukos objektą“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Priešistorė. Bronzos amžiuje žalvario kirvukai – prabangai, akmeniniai – darbui“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“
Idėjos
Idėjos archeologinio komplekso sutvarkymui
Sustojus Gytarių milrorajono statyboms buvo lemta išlikti Lieporių senojo kapinyno archeologiniam kompleksui, kurio du iš trijų objektai yra visai šalia Gytarių parko, jo rytinės dalies pabaigoje. Tai senasis kapinynas ir archeologinė Geležies amžiaus I-oji gyvenvietė. Dabar visas šis apie 18 hektarų (su saugomomis teritorijomis) plotas įrašytas į valstybės saugomų paminklų sąrašą. Dėl to Šiaulių miesto savivaldybei teko pakoreguoti miesto bendrąjį planą. Iš jo aiškėja, kad čia jokie pamatai artimiausiais metais tikrai neiškils. Senovinio kapinyno teritorija ir senovės gyvenvietė turėtų tarnauti tik pažintiniam, mokomajam lankymui bei ramiam poilsiui.
Ilgus metus šią teritoriją kasinėję archeologai jau galėtų nesustodami pasakoti apie tai, kaip žmonės gyveno prieš keliolika amžių. Nepaisant gausių radinių, gali būti, kad šioje vietoje atkasti dar ne visi praeities lobiai.
Šiaulių Gytarių progimnazijos mokiniai yra bandę pasvajoti ir pabandyti įsivaizduoti kuo turėtų ateityje tapti netoli mokyklos ir jų gyvenamoje erdvėje esantis IV–VIII a. archeologinis kompleksas. Dauguma savo svajonėse ir vizijose regėjo gyvosios archeologijos parką, kuriame įdomiai būtų galima leisti laiką ir netradiciniu būdu įgyti žinių, turėti vietą aktyviam poilsiui ir dar nematytoms neregėtoms pamokoms. Simboliška. Juk būtent toje vietoje buvo suprojektuota ir turėjo iškilti dar viena Gytarių mikrorajono mokykla. Sakysite fantazijos ? Bet labai jau panašios į tai, apie ką kalba archeologinės ekspedicijos vadovė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė ir kartu Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė.
Archeologės dr. B.Salatkienės nuomonė
Štai ką apie IV–VIII a. archeologinio komplekso panaudojimą visuomenės reikmėms kalba jį daugelį metų tyrinėjusi archeologinės ekspedicijos vadovė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė ir kartu Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė:
„Jis gali būti išnaudotas kultūros interesams. Galbūt sulauksime kokių nors rekonstrukcijų, galima sumanyti idėjų, kaip jį padaryti lankomu objektu. Dabar matote tik plikus laukus, o jeigu rekonstruotume šulinius tiksliai tokius, kaip jie atrodė? Galime rekonstruoti rudneles geležiai lydyti, yra žinoma, kad čia maždaug porą šimtą metų veikė geležies lydykla. Čia gyvenę žmonės joje išsilydė daugiau kaip šimtą kilogramų geležies. Ir visa ta geležis – peiliai, kalavijai, kirviai, ylos, smeigtukai sugulė su gyventojais Lieporių kapinyne, dabar mes juos turime muziejuje. Svarbiausias dalykas buvo atnaujinti šitą vietą kaip atminties objektą, kaip miesto kultūrinę vertybę, kaip archeologijos paveldo unikumą. Darkart pabrėžiu, kad toks kompleksas su tokiais radiniais labai retai pasitaiko. Nuosekliai pamažu tyrinėjant jis gali išaugti į kultūros, edukacijos, turistų traukos objektą“.
„Dabar mes aktualizuojame objektą, bet svarbiausia, kad jis liks mūsų ateities kartoms, ypač kai žinome, kad čia gyvenę žmonės nebuvo primityvūs, o įdomūs. Reikia visa tai iškelti iš po žemių ir parodyti. Jeigu tas laukas tik stovės, o apie jo vertę žinos tik keli žmonės, tai visuomenei jis neegzistuos. Norime, kad jis egzistuotų visiems“, – sako Lieporių archeologinės ekspedicijos vadovė, Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė.
Na o kodėl tai turėtų rūpėti ir būti aktualu tikram gytariečiui ?
Lieporių vietovardis nebūtinai turi tiesiogiai sietis ir greičiausiai nesisieja su mūsų laikais atrastomis archajiškomis gyvenvietėmis. Juo labiau, kad dabar net nėra tiksliai žinoma, kur tas Lieporių kaimas iš tikrųjų buvo, nes tai, kas dabar vadinama Lieporiais, yra tik dvi kolūkinės gyvenvietės, kuriose žmonės apsigyveno palyginti neseniai. Žmonės kaimo sodybose, esančiose vakarinėje kelio į Bubius pusėje, šalia kurių yra senasis kapinynas ir I-oji gyvenvietė, šioje vietoje įsikūrė jau po karo. Labiausiai tikėtina, kad XVI amžiaus Šiaulių bažnyčios klebono žemės mainų dokumente minimas senasis Lieporių kaimas buvo įsikūręs tame pačiame lauke, kur vėliau aptikta II-oji senovinė gyvenvietė, rytinėje kelio į Bubius pusėje. Jokio fakto, jog ant priešistorinės gyvenvietės vėliau žmonės būtų statę sodybas, nėra nustatyta. Istorinio Lieporių vardo pavadinimas priešistorinių laikų kompleksui suteiktas archeologų pagal arčiausiai jo esančios sovietiniais laikais pastatytos kolūkinės gyvenvietės pavadinimą. Todėl tai Gytarių mikrorajono gyventojams tikrai neturėtų trukdyti šios priešistorinių laikų dovanos emociškai priimti kaip Gytarių mikrorajono simbolio. Aplinkybės lemia, kad šiuo turtu ir vertybe turime dalintis su kitais, tačiau ją privalome suvokti kaip savo savastį ir tapatumo dalį.
Šiaulių Gytarių progimnazija jaučia tvirtą ryšį su Gytarių mikrorajonu, šia vietove ir jos praeitimi. Nesame tik Šiaulių miesto mokykla, esame ir Gytarių mokykla. Šis vardas įpareigoja domėtis viskuo, kas su juo ir jo aplinka yra susiję.
Manome, kad yra labai svarbu aktualizuoti mūsų mikrorajone esantį nepaprastos vertės archeologinį paminklą, kuris visam Šiaulių miestui gali sukelti nemažai minčių, virsti traukos centru, suaktyvinti vietos bendruomeninį gyvenimą, tapti Gytarių mikrorajono ir jo identiteto (tapatumo) dalimi.
Tad Šiaulių Gytarių progimnazijos mokiniai ir mokytojai aktyviai domisi šios vietovės praeitimi, priešistorija bei jos ryšiu su mūsų tautos ištakomis, baltiška kilme bei tradicija, Lietuvos istorijos raida. Tai darome mums įdomiais būdais ir džiaugiamės taip prisidėti prie istorinės atminties ir tradicijų išsaugojimo, galėdami kurti savitą savo mokyklos kultūrą.
Stengdamasi susieti praeitį su dabartimi, į senovines tradicijas pažvelgti šiuolaikiškai mokykla dar 2007 metais parengė ir įgyvendino per Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą finansuotą respublikinį pilietinio ir tautinio ugdymo projektą „Audenis“.
Vėliau šio projekto pagrindu entuziastų iniciatyva parengta ir vykdoma vaikų neformaliojo švietimo programa „Audenis“.
Siekdami progimnazijos ir vietos bendruomenės narių sąmonėje stiprinti tautiškumo, pilietiškumo ir bendruomeniškumo vertybes bei bendruomenėse minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, organizuojame kasmetines tradicines bendruomenių narių išvykas į kasmetinius tarptautinius eksperimentinės archeologijos festivalus „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ pagal mūsų parengtą edukacinę senovės baltų priešistorės ir kultūrinio paveldo pažinimo programą „Laiko ratas“.
Progimnazijos mokiniai ne kartą yra lankęsi I-osios senovinės gyvenvietės ir kapinyno vietoje, stebėję archeologinių kasinėjimo dirbus, stebėję universiteto studentų atlieka archeologinę praktiką, su jais bendravę. Esame dalyvavę ir dalyvaujame archeologinėse edukacijose, pažįstame senovinius amatus. Įgyvendiname bendruomeninius projektus „Istorija mena“, „Ką porina legendos ?“.
Renkame ir kaupiame kraštotyrinę medžiagą, kuriame šia tema, organizuojame renginius, sudarome sąlygas kultūrinio ir istorinio paveldo pažinimo veiklose dalyvauti mažiems ir dideliams, vaikams ir jų tėvams (globėjams, rūpintojams), anūkams ir seneliams. Kam įdomu, kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomeninės veiklos.
Idėjų vizualizacijos
Istorinės aplinkybės lėmė, kad šiandien Šiaulių Gytarių progimnazija stovi šalia K.Korsako gatves. O kas buvo tas Kostas Korsakas, kurio garbei pavadinta viena iš centrinių gatvių Gytarių mikrorajone? Apie tai visiems šiauliečiams pasakojo K.Korsako gatvėje gyvenanti Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė ir savaitraščio „Šiauliai plius“ žurnalistė Jolanta Šidlauskienė.
Kosto Korsako pėdsakai Šiauliuose
Kai kalbame apie Šiaulių gatves, pokalbis dažniausiai sukasi apie miesto centrą, o kiti rajonai lieka nuošalyje. Ne visos gatvės turi istorinę praeitį, tačiau kiekvienos pavadinimas su kažkuo siejamas. Šiauliečiams, ko gero, nekyla abejonių, kad Lieporių ar Gegužių gatvės tapatinamos su netoliese buvusių kaimų pavadinimais, tik ar kas nors susimąsto, kodėl gatvė buvo pavadinta kokio nors žmogaus garbei. Ką žmonės žino apie Kostą Korsaką ir jo vardu pavadintą ilgą kilpos formos Gytarių rajono gatvę?
1928 m. Povilo Višinskio liaudies universiteto valdyba ir lektoriai (iš kairės): A. Petraitis, P. Linkevičius, V. Bielskis, P. Bugailiškis, K. Korsakas, V. Graurogkaitė-Švambarienė, V. Rubaževičius, J. Sondeckis, J. Galvydis, D. Pinigis, T. Stonis. K. Korsakas stovi šalia V. Graurogkaitės-Švambarienės.
Nuotr. iš Šiaulių “Aušros” muziejaus rinkinių
Pietinėje miesto dalyje gausu gatvių, siejamų ir su vietovardžiais, ir su įžymiais žmonėmis. Anksčiau buvusių Jono Žiburkaus, Petro Karecko, Vlado Karvelio gatvių pavadinimus pakeitė kiti: Dainų, Lyros, Aido.
„Kai prašau parašyti „K.Korsako gatvė”, dažnas nusistebi, kodėl priekyje reikalinga raidė „K”, vadinasi, žmonės šios gatvės pavadinimo net nesieja su vardu ir pavarde. O juk Kostas Korsakas – literatas, literatūrologas, bemaž 40 metų vadovavęs Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutui (dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kuriam jis vadovavo, buvo vertinamas kaip idealus filologijos institutas, turint galvoje, kokioje santvarkoje šis gyvavo. K. Korsakas inicijavo lietuvių tautosakos, dainyno, Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomų leidimą, daugiatomę Lietuvių literatūros istoriją. Jis buvo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės senelis, kuris vienaip ar kitaip sąlygojo jos, kaip rašytojos, kelią”, – pasakoja K. Korsako gatvėje gyvenanti Šiaulių „Aušros” muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė.
Šį Lietuvos visuomenės veikėją, vertėją, poetą, kritiką, filologijos daktarą, akademiką verta prisiminti ir dėl to, kad šiemet minimos 100-osios jo gimimo metinės. Beje, tais pačiais metais gimė ir rašytojai Juozas Baltušis bei Petras Cvirka, tuo laikmečiu gyveno poetė Salomėja Nėris. Visų jų kūryba ir veikla dabar vertinama nevienareikšmiai, bet Lietuvoje liko gatvės, pavadintos jų pavardėmis.
K. Korsakas 1909 m. gimė Pašvitinyje (Pakruojo raj.), mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje drauge su garsiu Šiaulių muziejininku ir kraštotyrininku Vincentu Vaitiekūnu. Tuo metu jis jau domėjosi literatūra, kūrė eilėraščius ir rašė žurnalui „Kultūra”, pasirašydamas Jono Radžvilo slapyvardžiu. Už straipsnius pogrindinėje spaudoje buvo nuteistas ketveriems metams kalėti. Parašus, prašydami suteikti jam malonę, bičiuliai su Juozu Tumu-Vaižgantu priešakyje įteikė Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Prašymas buvo patenkintas, o K. Korsakas buvo pašalintas iš komjaunimo.
Nuo 1927 m. K. Korsakas skaitė paskaitas Šiauliuose veikusiame P. Višinskio liaudies universitete, buvo faktinis “Kultūros” žurnalo redaktorius.
V. Šiukščienė sako apie Kostą Korsaką pirmiausia sužinojusi mokykloje, vėliau informacijos gavusi iš V. Vaitiekūno ir gailisi, kad ji nėra labai gausi. “Atėjusi dirbti į muziejų buvau jauna ir nesuvokiau, kiek daug galima buvo sužinoti iš tokių šviesuolių. V. Vaitiekūnas pasakojo, kad K. Korsakas buvo geras “Aušros” muziejaus įkūrėjo Pelikso Bugailiškio bičiulis, turėjo įtakos P. Bugailiškio pasirinkimui po karo likti Lietuvoje, o ne emigruoti. Manoma, kad ir K. Korsako užtarimas padėjo P. Bugailiškui išvengti daugelio lietuvių inteligentų likimo – Sibiro tremties. Jau Vilniuje parašytus atsiminimus „Gyvenimo vieškeliais” P. Bugailiškis yra palikęs keliose vietose – MA bibliotekoje, „Aušros” muziejuje keliais variantais – rankraščiu, mašinraščiu, tačiau geriausiąjį patikėjęs saugoti tuomečiam Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, mat buvo tikras, kad instituto direktorius, jo bičiulis, įtakingas to meto visuomenės veikėjas K. Korsakas padės atsiminimus išleisti. Deja, P. Bugailiškio atsiminimai buvo išleisti gerokai vėliau, po trijų dešimtmečių, ir padarė tai ne institutas, o „Aušros” muziejus,” – pasakoja „Aušros” muziejaus direktoriaus pavaduotoja.
Jolantos Šidlauskienės publikacija, savaitraštis „Šiauliai plius“
Teisingumo dėlei reikia paminėti, kad yra ir daug kritiškesnių vertinimų apie šį sovietmečio veikėją, tačiau apie tai turėtumėme diskutuoti kartu. Bet kuriuo atveju šiandieninis mūsų gyvenimas vyksta šalia K.Korsako gatvės Gytariuose. Gatvių vardai, vietovių pavadinimai, jų istorija bei istorinės reikšmės suvokimas neišvengiamai įtakoja joje gyvenančius, besimokančius arba dirbančius žmones, kuria emocinį ir istorinį aplinkos foną. Progimnazija savo kultūrinėje aplinkoje į šį žmogų bando žvelgti tik kaip į baltistą, lietuvių ir lietuvių kalbos kilmės tyrinėtoją, tačiau visada esame atviri gilesnei diskusijai šia tema.
Šiaulių Gytarių progimnazijos mokiniai ir mokytojai nuo 2012 metų vykdo bendruomeninę etoso pajautos ir tapatybės paieškų projektinę iniciatyva „Ką porina legendos ?“. Šios iniciatyvos tikslas geriau pažinti savo gyvenamąją vietovę, stiprinti jos ryšį su mokykla ir vietos bendruomene, rinkti kraštotyrinę medžiagą, kurti stipresnį čia gyvenančių žmonių emocinį ryšį su Gytarių praeitimi, paskatinti visus bendrai kurti aktyvesnį bendruomeninį gyvenimą. Įgyvendinant šią iniciatyvą gytariečiams mielai talkina kraštotyrininkas, kultūros istorikas-mėgėjas, aktyvus visuomenininkas, dailininkas ir dizaineris Vilius Puronas. Projekto įgyvendinimo metu surinkta daug įdomių faktų ir medžiagos apie Gytarius. Tačiau šiame mūsų internetinės svetainės skyrelyje visus kviečiame grįžti į tuos vaikystės metus, kada dar nuoširdžiai tikėjote pasakomis, legendomis ir padavimais bei paskaityti ką legendos porina apie Gytarius:
Gytariai – stebuklinga vieta
Pasakojama, kad senų senovėje Gytarių vietoje iš po žemių tryškę stebuklingi vandenys, turėję gydomųjų savybių. Dar žiloje senovėje žmonės pastebėję, kad medžioklėje sužeisti laukiniai žvėrys traukia link šios vietovės raistų. Pasinėrę į tų raistų vandenis arba jų išgėrę sužeisti laukiniai žvėrys pasveikdavo. Šiuose vandenyse išsimaudę arba jų išgėrę žmonės įgaudavo naujų jėgų, tapdavo stiprūs ir nepažeidžiami, nes vanduo turėjo galios užgydyti žaizdas. Todėl ši vieta ilgus amžius buvo saugoma paslaptyje nuo svetimšalių, į ją po mūšių buvo gabenami kovoje sužeisti karžygiai. Pasak vienos iš legendų į Saulės mūšį žemaičių kunigaikščio Vykinto vedami mūsų kariuomenės pulkai prieš stodami į lemiamą mūšį perbrido šios vietovės vandenimis ir tapo nenugalimi. Būtent dėl gydomųjų savybių vietovė ir imta vadinti „Gytariais“ (nuo žodžio „gyti“).
Pasakojama, kad Gytarių vietovės nuo seno buvusios versmėtos. Tarp tų versmių buvusi gyvojo vandens versmė. Kur ją surasti žmonės nežinojo. Buvo kalbama, kad toji versmė tokia maža, kad paprasta akimi nepastebima. Versmės vieta galėjo būti atpažįstama tik iš lengvučio visų aštuonių vėjų dvelkimo pajautos. Tos versmės buvimu žmonės šventai tikėjo, nuo seno jos ieškojo. Kalbama, kad surasti gyvojo vandens versmę niekam nepavyko. Tačiau dažnai atsitikdavo taip, kad ieškantieji pasveikdavo net jos ir neradę. Seni išminčiai sakydavo, kad norint pasveikti tos versmės atrasti ir nereikėdavę. Pakakdavo praeinant šalia tos versmės sudrėkti kojas iš jos ištryškusiose vandenyse, atsitiktinai kliudyti rasą iškritusią ant šalia gyvojo vandens versmės augančių augalų. Be to, gyvojo vandens versmės vanduo, kaip ir visi čionykščiai vandenys, sutekėdavo į šiomis vietovėmis tekėjusi upelį. Nors ir smarkiai atskiestas kitais vandenimis į šį upelį patekęs gyvasis vanduo visų savo galių neprarasdavo ir sergantiems žmonėms gyti padėdavo. Dėl to žmonės upelį praminė Šventupiu, o vietovę – Gytariais.
Pasakojama, kad vis tik yra vienas būdas kaip gyvojo vandens versmę surasti. Esą reikia šiose vietose ieškoti nemaraus trigalvio žalčio, kuriam nuo neatmenamų amžių ši gyvojo vandens versmė yra gyvata (senoviškai gyvenamoji vieta). Į žemės paviršių tas žaltys iššliaužia tik kartą metuose – per Jorę.
Gilioje senovėje tikėta, kad kažkur, Gytarių vietovėse, būta gydančiojo vandens versmės. Tikslią versmės vietą žinoję tik kriviai. Jie iš tos versmės atsineštu vandeniu laistydavo šventuosius medžius, girdydavo auginamus žalčius, naudodavo apeigose, gydydavo žmones. Šios gydančiosios versmės vanduo ne vienam yra padėjęs žaizdas užgydyti, jėgas ir sveikatą po sunkių ligų atgauti. Pagal vieną iš legendų būtent šios versmės vandeniu Krivių krivaitis pagydė per Tverų apgultį kare su žemaičiu kunigaikščiu Vykintu sužeistą Lietuvos valdovą Mindaugą. Esą tas vanduo ne tik pagydęs Mindaugą, Pasakojama, kad kartą metuose, per Rasas, gydančiojo vandens versmė įgaudavo ypatingą galią. Vidurnaktį iš tos versmės trykštantis vanduo tikrų tikriausiu gyvuonimi (gyvuoju vandeniu) pavirsdavo. Apie šią nepaprastą vietovę buvo plačiai žinoma ne tik Saulės žemėje, bet ir Žemaitijoje. Anuomet žmonės ją vadino Gītėria pagal žemaitišką žodį gītė „gyti“.
Gytariai – dievų būtovė
Pasakojama, kad senovėje dabartinių Gytarių vietovėse gyveno ne žmonės, o dievai. Esą čia buvusi žemiškoji Dievų būtovė, vieta tarp požemių, žemės ir dangaus, jungusi dausas su požeminiu pasauliu. Senovėje buvo tikima, kad pro šią anuomet šventą vietovę ėjęs kelias į Dausas.
Tos menamos Dausos buvusios neaprėpiamos dykros viduryje, nepraeinamų pelkių ir neįbrendamų liūnų apsuptyje esančiame aukštajame kalne. Tą kalną juosusios dvi šventos upės. Kalne viešėjęs stebuklingas sodas. Pačioje aukščiausioje kalno vietoje augęs milžiniškas ąžuolas, kurio šakos siekusios dangų ir Saulę. Tarp to ąžuolo šakų nuolat spindėjusios žvaigždės. Pasak senųjų žynių, šio ąžuolo šakos buvę persipinusios su Paukščių Taku, jungusiu šią vietovę su pačia Dangaus Dievo buveine. Ąžuolas siejo žemiškąjį pasaulį su dangumi, buvęs dangaus vartais, pro kurios pats Dangaus Dievas kartais nužengdavęs į žemę.
Ant kalno viešpatavo amžina diena, jame niekada nebūdavę nei šalčio, nei karščio, jame niekada nesikeisdavę metų laikai.
Kalno šlaituose ir papėdėje iš trijų pusių augę trys gojai: liepų, beržų ir ąžuolų. Šiuose šventuosiuose liepynuose, beržynuose ir ąžuolynuose gyvenusios Laumės, kitos šilų, miškų ir upinių deivės bei dvasios, rinkdavosi iš tamsybių išvengusios, bet į Dausas negalinčios patekti vėlės klajūnės.
Ties ketvirtuoju savo šlaitu kalnas stačiai leidosi į palias. Šios palios buvusios kalną supusių pelkynų dievybių, dvasių ir vėjų buveine. Palių gilumoje, nesibaigiančio raisto apsuptyje, po liumpsinčia žolių ir samanų pluta, telkšojęs gūdus, neišmatuojamų burbuliuojančių gelmių ežeras. Esą tas ežeras net kelis dugnus turėjęs. Tikrasis šio ežero dugnas buvęs taip giliai, kad siekė požemių dievų valdas. Senieji žyniai teigė, kad būtent iš šio ežero vandenų dugne esančio dumblo Dangaus Dievas ir sukūręs žemę.
Ežero gelmes su išoriniu pasauliu jungęs bedugnis akivaras, senovėje žmonių „gytara“ vadintas. Tas akivaras buvęs požemių vartais. Šalia tų požemių vartų per raistus, balas, tyrus, liūnus ir palias ėjęs miglose skendintis vienintelis Vėlių kelias į Dausas. Visoje dykroje viešpatavusios amžinos sutemos.
Vėlėms kelią į Dausas rodžiusi Aušrinė, tačiau tas kelias buvęs plonutėlis kaip voratinklio siūlelis nutiestas tiltas. Šį kelią saugojęs dykros tyrose gyvenęs milžinas Vėjas. Tik teisingųjų vėlės galėjusios pereiti šiuo keliu. Neteisingųjų vėles milžinas Vėjas nupūsdavęs į dykros tamsybių gilumą, knibždančią daugybės visokių žvėrių, gyvačių, daugiagalvių žalčių, kitokių gyvių ir bjaurybių, paklaidindavęs dykros ūkuose, skandindavęs pelkės klampynėse, nublokšdavęs pro požemių vartus į verdančias dervas.
Bėgant laikui ir skverbentiems naujiems tikėjimams senieji dievai apleido savo žemiškąją būtovę, palikę ją juos garbinusiems žmonėms. Dar ilgai po Dievų pasitraukimo žmonės laikė šias vietas šventomis, garbino jose senuosius dievus ir veltui laukė juos sugrįžtant. Užkariautojai ir atėjūnai vėliau sunaikino šiose vietose seniesiems dievams garbinti įrengtas vietas, išgabeno šventus akmenis, iškirto čia buvusius šventais laikytus medžius ir girias, nusausino upes ir pelkes. Tačiau Senųjų Dievų buveinę iki šiol menama vietovių pavadinimuose.
Senieji Dievai liko atlaidūs ilgai juos garbinusiems žmonėms, tačiau žiaurūs ir negailestingi Juos išstūmusiems atėjūnams. Sklinda žinia, kad jau daugybei šimtmečių Senieji Dievai kaskart pasiima gausybę į šias vietas su ginklu įžengusių užkariautojų aukų.
Gytariai – šventas raistas (Raisto Ramovė)
Pasakojama, kad Gytariai nuo žilos senovės siejami su šventa vieta. Visą šią vietovę anksčiau dengęs nei tai didžiulis raistas, nei tai líeknas, nei tai tyras. Tame raiste būta šventos vietos – neišmatuojamų gelmių požeminio ežerokšnio. Beveik visas tas ežerokšnis buvo užėjęs plova, o jį supusiame raiste vien versmėtos kirbos burgėjo. Tose kirbose, vanduo buvęs juodas lyg derva. Tikėta, kad tas vanduo skiria gėrį nuo blogio ir yra toks šventas, jog jį vos palietęs teisingas žmogus galėdavęs apsisaugoti nuo visokių ligų, o neteisingas – iki artimiausios pilnaties mirdavęs. Žmonės buvo įtikėję ir tuo, kad tarp ežerokšnio dugnų auga požeminis gyvybės ir mirties medis, o kirbų burbuliuojančiose gelmėse gyvena vandenų globėja — Didžioji Gyvatė. Kadangi senovine čia gyvenusių žmonių šnekta kirbos gitaromis buvo vadinamos, visa ši vietovė įgavo Gytarių pavadinimą. Buvo tikima ir tuo, kad šiomis vietomis eina Vėlių kelias į Dausas, kurio pradžia buvusi ties dabartiniu Dausiškių kaimu. Visas raistas laikytas šventu, o paprastiems žmonėms draudžiama į jį įžengti. Šalia raisto, viename jo pakraščių, ant aukščiausios šių vietovių kalvos, nuo neatmenamų laikų buvo įrengta alka, kurioje gyveno vyriausias vaidila. Pasakojama, kad anais laikais nuo tos aukštosios kalvos visas šventasis raistas kaip ant delno buvo akimis aprėpiamas, tačiau savo paslaptingumą nuolat gaubė miglomis ir ūkais. Dabar ši vieta vadinasi Aukštelkė, o toje vietoje, kur buvo aukojimo vieta ir degė šventoji ugnis, stovi Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (pastatyta 1932 m.). Kiti vaidijos gyvenę atskirai, dabartinio Dainų kaimo vietoje. Kadangi vaidilos kartu būdavę ir daininikai ir kanklininkai, manoma dėl to šis kaimas ir galėjo įgauti Dainų pavadinimą. Šias dienas pasiekusiose legendose ir padavimuose pasakojama, kad prieš prasidedant apeigoms žinyčioje į ją vaidilos patraukdavo dainas liūliuodami per šventą raistą ir pasirodydavo aukštosios kalvos papėdėje nešini gyvačių ir žalčių kirnų. Prasidėjus apeigoms gyvatės ir žalčiai būdavo pagarbinti ir kiek nori paliekami tame alkos kalne gyventi, nuolat maitinami ir visaip prižiūrimi.
Gytariuose nukalta Saulė
Pasakojama, kad šiose vietovėse kadaise gyvenęs Dievo Perkūno pagalbininkas dievaitis Kalvelis. Tamsūs ir sunkūs anuomet buvę laikai. Dievaičiui Kalveliui pagailo vargstančių žmonių. Tada Jis iš vietos pelkių rudos nukalęs saulę ir įkėlęs ją į milžinišką ąžuolą, augusi aukštajame kalne. Saulės šviesa nušvietusi aplinkines žemes. Vietos žmonės tapę laimingesni ir turtingesni. Įvertinę šią dievų dovaną žmonės žalia šio ąžuolo pastatė alką, kurioje ėmė garbinti dievus dosniai jiems aukodami. Saulės šviesa ir toks žmonių elgesys susižavėjo Dievą Perkūną. Tuomet Dievas Perkūnas liepęs dievaičiui Kalveliui Saulę perkelti dangų, kad ši šviestų visiems žmonėms. Dievaitis Kalvelis paklausęs Dievo Perkūno. Saulę iš ąžuolo iškėlęs ir ją pakabinęs dangaus skliaute. Nuo tada Saulė šviečia visiems žmonėms. Saulės gimtinė ir visos jos apylinkės pradėtos vadinti Saulės žeme, o kalnas, kuriame augo ąžuolas, savo šakose laikęs Saule – Aukštosios alkos kalnu (Aukštalke), o gytaromis nusieta pelkė, iš kurios rudos buvo nukalta Saulė – Gytariais.
Gytariai – Saulės žemės sakralinis centras
Pasakojama, kad Gytariai buvę tikruoju Saulės žemės centru, sakralia vieta, kurios prieigas saugojo Luponių, Domantų, Vingaudo (Šaulio), Šiaulių, Žuvininkų (Salduvės), Basynės, Dubysos (Pilalės) Sauginių (Pilės) ir Kurtuvėnų (Kapos) pilys.
Gytarių tyrose ir jų apylinkėse viešpatavę vėjų dievai. Todėl ir šiandien čia vėjai stipriausiai pučia.
Gytarių vardo kilmė
Menama, kad karų su kryžiuočiais metu Gytarių vietoje būta slaptų kelių tarp svarbiausių Saulės žemių pilių kryžkelės. Vienas kelias vedė iš Kulių, Šiaulių, Vingaudo (Šaulio) ir Žuvininkų pilių į Dobisenės ir Sauginių pilis. Antrasis jungė Luponių ir Basinės pilis. Vietovės būta pelkėtos, versmėtos, pilnos liūnų, siete nusietos akivarais, senovėje „Gytaromis” vadintais. Neįžengiamų pelkių klampynėje tarp tų akivarų slypėję medžio rąstais kloti ir akmenimis grįsti keliai buvę labai pavojingi ir klaidūs, o jų nežinojusiems – sunkiai atrandami ir nepereinami. Dėl šiose vietose buvusių akivarų gausos visa vietovė nuo seno Gytariais ir vadinama.
*
Pasakojama, kad Vokės riterių žygių prieš mūsų protėvius laikais per aukštabalius ir šių vietų pelkynus ėjusi slapta Saulės žemės medgrinda iš Šiaulių į Dubysos pilį. Ji buvusi tokia klaidi, kad be čia gyvenusių vedlių pagalbos – nepraeinama nei saviems, nei svetimiems. Vietiniai senoliai dar iš savo senolių senolių yra girdėję, kad po ilgų klaidžiojimų šių pelkių akivarai prarijo visus, kurie tik anais laikas be vedlių pagalbos bandė mengdinda trumpiausiu keliu patekti iš vienos pilies į kitą. Senoliai sako, kad megrindą statė ir ją ilgus amžius prižiūrėjo pelkių raiste gyvenę žmonės. Jie vieni slaptą kelią per pelkę žinoję, tą paslaptį labiau už savo gyvastį saugoję. Nors visi žinojo, kad tie žmonės pelkėse gyvena, tačiau niekas nei jų kaimo, nei trobesių nebuvo matęs. Sklido gandas, kad šie pelkių vedliai ir medgrindos sergėtojai kerėjimo galių turintys, žalčiais pasiversti galintys ir todėl akivaruose, senovėje vadintais „Gytaromis”, gyvenantys. Dėl šio gando aplinkiniai pelkių vedlius ėmę gytariais vadinti. Vėlesniais laikais Lietuvos ir Žiemgalos karaliaus Vytenio valia tų pelkių ir miškų riba nuo Rekyvos ežero iki pat Dubysos upės kranto buvo sukrauta akmeninė siena. Tada medgrinda praradusi savo svarbą. Valdovas gytarius dosniai apdovanojęs ir atleidęs nuo ilgus amžius trūkusios tarnystės. Jie kartu su kitais gyventojais pasitraukę į krašto gilumą. Nuo tada niekas gytarių nematęs, niekas apie juos nieko naujo negirdėjęs, nepasakojės ir nerašęs. Tačiau vietovė, kurioje jie gyveno, lyg šiol Gytariais vadinama.
*
Menama ir tai, kad šiose vietovėse gyvenę pelkių vedliai, buvusios medgrindos statytojai ir sergėtojai, aplinkinių vadinti „gytariais“, kalbėjo tokia pat kalba, kaip ir visi čia gyvenę žmonės. Išpažino jie tą patį tikėjimą, garbino tuos pačius dievus, laikėsi tų pačių papročių, tačiau gyveno uždarai, kaip atskira Saulės žemės gentė. Aplinkiniai žinojo tik tiek, kad iš senųjų dievų šie žmonės labiausiai garbino dievą Ąndają, dosniai jam aukojo. Andajo garbei anuomet pelkių apsuptyje buvusiame aukščiausiame kalne, dabar Aukštelke vadinamame, pelkių gentės žmonės buvo surentę žinyčią, dieną – naktį joje šventą ugnį kūreno. Kalbama, kad toje žinyčioje degusi šventa ugnis nuolat šildžiusi didžiulį akmenį, kuris buvęs žalčių guoliu. Žinyčia ta išstovėjusi iki pat žemaičių krikšto. Pasakojama, kad ją sugriovęs pats Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jogaila. Nors niekas nebuvo regėjęs nei tų žmonių apeigų, nei jų švenčių, tačiau teigiama, kad jos buvę savitos. Nors pelkių gentės žmonės daugiausia garbino dievą Andają, svabiausias jiems buvęs ne vyriškas, o moteriškas pradas. Net žinyčioje augęs ąžuolas tų žmonių „Giliote“ vadinamas. Kalbama, kad tie žmonės turėję ne Krivį, o Krivę, gyvenusią palei Genupės versmę, buvusią nei tai žmogų, nei tai žaltį. Šventes gytariai švęsdavę netoliese žinyčios augusiame giliočių gojuje, kuris, jei tikėti senoliais, keisdavęs savo vietą: lyg ne augtų pelkių apsuptyje, o jose plaukytų.
Teisybė tai, ar senų žmonių pramanas, šiandien niekas negali pasakyti. Pasak padavimų šiose vietose pelkių gentės žmonės senai nebegyvena. O ir gyvendami čia jie su aplinkiniais retai susitikdavo. Veikiau iš reikalo, nei iš noro ir tai dažniausiai tik negandoms ištikus. Pelkių gentės žmonės ne kartą aplinkiniams yra padėję, tačiau niekas nepamena, ar aplinkiniams yra tekę jiems atsidėkoti tuo pačiu. Žinojo aplinkiniai apie pelkių gentę tiek, kiek užregėjo stebėdami nuo Raizgių alkakalnio, nugirdo pelkių gentės žmones dainas dainuojančius ar nužiūrėjo jų gyvenimo būdą per pelkių tyrus mendgrinda vedami. O gal jie lyg šiol čia ir šalia mūsų tebegyvena …
*
Yra pasakojančių, kad Dainai ir Gytariai viena ir ta pati vietovė, kurios pavadinimas kilęs nuo vieno ir to paties žodžio, turinčio tokią pat reikšmę, bet skirtingai skambančio dviejose senovinėse kalbose. Senoliai mena, kad iš savo senolių yra girdėję, jog jų senoliai jiems yra perpasakoje savo senolių pasakojimus apie tai, kad čia, nuo neatmenamų laikų gyventa senovės vaidilų (dainių). Niekas nepamena nei kada jie čia įsikūrė, nei iš kur atvyko. O gal čia jau gyveno nuo tada, kol dar joks kitas žmogus į šias žemes kojos nebuvo įkėlęs. Senų žmonių atmintyje išlikę tik tai, kad tie vaidilos savo dainomis ir kanklių skambesiu nuo neatmenamų laikų senuosius baltų Dievus garbino, apeigas vesdavo ne tik mūsų kalba, bet ir paslaptinga šnekta, kurią tik patys suprasdavo. Nežinia kokią žinią ta šnekta jie Dievams siųsdavo, bet Dievai į tokias jų maldas maldas atsiliepdavo, globojo tą Žemę ir kraštą, kol pats karalius Jogaila vieną dieną čia su lenkų dvasininkų ir šlėktų palyda neatvyko ir šventu laikyto raisto neiškirto. Nelikus raisto, neliko ir vaidilų, tik atsiminimas, kad tie vaidilos savo giesmes Dievams ta mums nepažystama šnekta žodžiu „gita“ vadino, kuris išvertus jį iš senosios sanskrito kalbos, lietuviškai reikštų „daina“. Tad atmindami senovės dainius vaidilas, vieni žmonės šią vietovę ėmė vadinti „Dainais“, o kiti „Gitariais“, gal net tos žodžių reikšmės nežinodami. Tik gerokai vėliau čia įsikūrė paprasti žmonės, iškilo kaimai, kurių vienas gavo Dainų, o kitas – Gytarių pavadinimą.
*
Pasakojama, kad Gytarių pavadinimas galėjęs kilti nuo seno prancūziško žodžio „Gite“, reiškiančio „pastogę“. Pagal vietinių žmonių pasakojimus kitados, kada šioje vietoje dar nebuvo jokio kaimo, čia apgyvenęs prancūzas amatininkas. Kaimas aplink viensėdį (viensėdiją) susikūręs vėliau ir perėmęs jo pavadinimą. Kada tai galėjo įvykti niekas konkrečiai nepamena. Tačiau teigiama, kad dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.
*
Pagal kitą pasakojimą, Gytarių kaimo gyvenvietė kilusi iš vienos sodybos, kurioje gyvenęs svetimšalis kalvis, pabėgęs iš kuršių nelaisvės. Esą kuršiai svetimšalį prieš jo paties valią į savo žemę atsigabenę iš už jūros varingių karų metu. Vietiniai gyventojai bėglį priglaudę, nes iš jo mokėjimų daug naudos turėję. Menama, kad tas kalvis vietinių žemių valdovui ir jo kariaunai ginkluotę gaminęs, kitus lyg tol nematytus daiktus meistravęs. Už savo nagingumą buvo labai vertinamas, greitai patapo savu ir laisvę atgavo. Valdovo paliepimu įsikūrė vietovėje, kur jo darbui pakankamai vietinės balų rudos būta. Susiręstą būstą svetimšalis savo šnekta „Gite“ vadino. Nuo šio žodžio ir kilo vėliau susikūrusio kaimo pavadinimas, anuomet žemaitiškai tariamas Giteria, o mūsų laikais lietuviškai Gytarių vardu vadinamas.
Bet visa tai tik senų žmonių perpasakoti pasakojimai. O gal ir vaikų išsigalvotos istorijos. Kitas dalykas – rimti žmonės. Štai ką apie Gytarius kalba kraštotyrininkas Vilius Puronas:
Iš Gytarių atsirado Dainai
Teigiama, kad Dainai (Dainiai, Dainos) atsiradę išparceliavus Gytarių dvarą. Pasakojama, kad 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės savanoriai, gavę žemės, susirinko įkurti kaimo išparceliuoto Gytarių dvaro, priklausančio grafams Zubovams, žemėse. Kadangi buvo jauni, dainingi, naujai įkurtą kaimą pavadino Dainais. Ant gavę žemės grįžo pulku, dainuodami.
(Įdomioji Šiaulių istorija; II tomas, p 324)
Gitariai – Šiaulių vardo protėvis
O kas būta iki Šiaulių? Iš kur tokia lotyniškos lingvistikos gausa?..
Turbūt ne vienai lingvistų kartai niežėjo pakaušius, stengiantis paaiškinti „lingvistiniu kiču“ dvelkiančius miesto pietvakarių vietovardžius: Gitariai, Violiai, Dainai… Paskutinę gegužės savaitę Gitarių pagrindinėje mokykloje įvyko idėjų-pasiūlymų Gytarių parkui konkursas, organizuotas mokyklos direktoriaus Rimtauto Pečeliūno, miesto tarybos deputato Aurimo Nausėdos, kitų. Būkime atviri, geltonsnapiai mokinukai mus, miesto išminčius, suglumino. Netikėtai jie privertė prisiminti į užmarštį stumiamą legendą apie Palemono – Publijaus Libono romėnus, davusius pradžią Lietuvos aristokratijai…
Natūralu, kad saulė nemato šešėlio, kurio autorė – ji. Istorikai, užsižaidę iškastuose protėvių kapuose, atsitiktiniu amatininko daikteliu ar papuošaliuku žymi šimtus tūkstančių jotvingių, sėlių, galindų… Gyvenusių, kūrusių, žuvusių, mirusių priešistorės laikais. Šie dabartinės istorikų terpės stereotipai kažkodėl dvelkia karstu, kažkokia suragėjusia pluta, blokuojančia anos epochos kvapus, išmintį, džiugesio ir tragedijos dvelksmus, kurie keitėsi kartu su mumis. Pasibalnojus lingvistinius sparnus staiga nustėri – iš aukštai mūsų Tėvynė liko romantiška ir paslaptinga, kaip italui mūsiškė Renata, kilusi iš Kirnaičių kaimo…
Kuo toliau gilinsimės į į detales, tuo lengviau tapsime senovės romėnų lobistais. Juk iki šiol niekas nesiteikė paaiškinti iš kur Šiaurės Lietuvos sostinėje – Šiauliuose yra bent trys hidronimai (Vijolė, Rūdė ir Kulpė) ir du vietovardžiai (Lieporiai ir Gitariai) turintys lotyniškas šaknis, o miesto pavadinime, pasitelkus lotynistus ir viduramžių heraldikus, galima rasti miglotų sąsajų net… net su mūsų Vyčio raida.
Šiauliai – po 1236 metų. O anksčiau?
Vaikščiodami po žilagalvę Salduvę, matydami Šiaulių senųjų kapinaičių kalnelyje piliakalnio įdubą ar legendomis apipintą Vingaudo-Šaulio kalvelę prie Talšos (liuteronų kapinaites), dauguma apsipratome su miesto istorijos pradžia, pažymėta 1236 metais. Gi ankstesni amžiai liko gana migloti: kažkokios gentys, vilkėję žiemgalių ar žemaičių rūbais, dar anksčiau – visokie neolitai ir gauruoti mamutai. Nors archeologų iškasinėti protėvių lavonai tyli, bet lingvistika gieda ištisą himną. Įsiklausykime.
Taigi – „Šiauliai“. Šis militaristinis pavadinimas, jo tarmiškas žemaitiškas atspindys „soule“ mus pasiekė iš Livonijos kronikoje 1236 metų mūšio aprašymo. Apie teiginį, kad Šiauliai – „Saulės miestas“, nediskutuokime. Švytintis miestovardžio įvaizdis atsirado kaip patogus žemaitiškai-livoniško žodžio šauliai (šaulia) – „soule“ lituanistinis sutapatinimas su garbiuoju šviesuliu, o XX amžius jį legalizavo tiek Salomėjos Neries žodžių poezijoje, tiek šiandienos biurokratinėje prozoje. Taigi, sąvoką „Šiauliai – Saulės miestas“, padėkime į šoną ir šiame straipsnyje juo nebesikvaršinkime sau galvos.
Bet anų žemaičių „soule“-šaulių nepalikime. Nei jų šaudyklių, nei jų daugiskaitos. Pasitelkime romėnus ir šią hipotezę patieskime istorikams ant stalo, šalia jų valdiškų ir neįdomių mokslinių publikacijų. Pasiklausykime ką jie atsakytų į mūsų klausimą-hipotezę.
Kaip romėnai atklydo iki Šiaulių? Lietuvos istorija tebekramto, bet nesuvirškina viduramžių teiginio, kad iš tolimosios Italijos bene IV mūsų amžiaus šimtmetyje į Nemuno žiotis atplaukė 500 romėnų karių būrys, vedamas legendinio Palemono (anuometinio romėnų laivyno vado Publijaus Libono).
Senovės romėnų karo laivas. Atrodo, kad tokiomis galeromis legendinė Palemono kariauna įplaukė į Nemuno žiotis. Senovinis atvaizdas bareljefe.
Niekas nežino, kaip atrodė Palemonas. Turbūt – taip. Iliustracija iš atsitiktinės renesansinės graviūros.
Vieni sako, kad jis bėgo nuo Nerono-teroristo, kiti, kad turėjo karinę užduotį smogti barbarams nugaron, anuomet puolusiems Romą. Vieni sako, kad senovės vengrams, kiti – broliams gotams-gudams Baltarusijoje, treti – vandalams-„vanduoliams“ nuo „vislios“ upės Vyslos, kurios vandenyje paskendo mergelė Vanda, – kas iššienaus aną klasikinės istorijos brūzgyną? Juk ir mūsų Rėkyvos (tarmiškai – Rikybos) pavadiniams kvepia ostgotais, nes jų karalių titulas „rikis“ išliko ne tik šachmatuose ir žemaičiuose, bet ir barbarų, sugriovusių Romą, vaduose bei varduose (Altarikis, Tautarikis ir kt.).
Taigi Palemono romėnai, kaip teigia pirmieji viduramžių šaltiniai, Nemunu plaukė aukštyn. Vieni kilo Nemunu link Neries palikę po savęs daug pavadinimų: Barkus įkūrė Jurbarką, Kunas – Kauną, kurio priemiestis Palemonas iki šios mena ten nukaršintą senovės romėnų karvedį, padovanojusį mums Lietuvos vardo, heraldikos ir diduomenės raidos hipotezę.
Antrieji, kaip teigia smetoniškoji Lietuviškoji enciklopedija ir viduramžių kronikos, pasuko Dubysa ir… nutilo. O mes šią kryptį imkime ir pagarsinkime. Imkime ir pafantazuokime. Dubysos aukštumon atplukdykime nuklydusią romėnų šaulių (sagitarijų) kohortą, kuri netoli Aukštelkės įkūrė stovyklavietę, vėliau gyvenvietę. Ji mūsų archeologams paliko eilę tendencingų mįslių: archeologams – romėniškų niekučių kapuose ir apie 70 basliaviečių, o lingvistams – galvosūkių: kodėl pagoniškasis Perkūnas, griaudėdamas debesyse, Šiaulių žemėje puolė daiginti lotyniškus vietovardžius ir hidronimus.
Suprantame, kad nuo tų laikų praėjo virš pusantro tūkstančio metų, todėl džiaukimės tuo, ką radome. Pirmoji pradėjo ieškoti archeologė Birutė Salatkienė, 1992 m. sustabdžiusi Šiaulių Gitarių gyvenamojo rajono užstatymą. Radinys buvo nemažas – toji, bene 300 trobelių gyvenvietė, iš IV–VIII iš mūsų eros amžių.
Stulpavietės. Kastuvas užtiko iš tiesų mįslingą reiškinį. Gyvenvietės kaimynystėje buvo stulpaviečių zona, apsupta palaidojimų. Šurfai aiškiai rodė, kad anais laikais į žemę dėl kažkokių tikslų buvo įkasami stulpai, vėliau, po kažkurio laiko, išraunami. Kas buvo jų viršuje? Gal – meškų ir taurų kaukolės, gal – krikštai ar koplytstulpių protėviai, tačiau vienu balsu sutariama – tie stulpai, jų statymas buvo susijęs su mirusiųjų kultu. Šalia matėsi laužaviečių, kai kada ilgalaikių, pėdsakai. Bene 400 metų truko ši tradicija, kol šalia gyvavo senoji Gitarių žemės gyvenvietė. Niekas iš mokslininkų, tyrinėjusių senuosius baltus, nebuvo susidūręs ir su tokia stulpaviečių gausa – apie 70 vienetų!
Lotyniškų sutapimų sąrašėlis
Kryžiai ? Įsivaizduokime, kad tose stulpavietėse priešais anuometines kapines stovėta kryžių, ant kokių Romoje buvo kryžiuojami sukilę vergai, o senovės Gitariuose – arkliavagiai… Taigi, kryžiai – pirmoji nesąmonių-nesąmonė (na, tebūnie su 20% tikimybės). Galvokime teisingesne linkme. Galvoti, kad ant tų stulpų pagonys protėviai dievams aukas aukojo – čia tiesos tarsi daugiau (tebūnie 50%). O gal stulpų viršūnėse būta kažko gražaus, sakrališko, pagoniško, kilnaus: krikštų, koplytstulpių ar saulutės atvaizdų (tebūnie 80% tikimybės)?
Kodėl ? Todėl, kad mums taip atrodo. Įrodymų neišliko…
Valiuta. Siūlau prisiminti ir tuojau užmiršti romėnišką pinigėlį ir karoliuką, rastus kasinėjimo metu. Nebent susimastyti, kad jie – bene vienintelė „užsienietiška iškasena“ tarp ten rastų archeologinių radinių, puikiai tinkanti į mūsų romėniškojo lobizmo rinkinėlį. Gal pirklių dėka, gal iš žygio koks barbaras dovanų parvežė močiutei sengalvėlei… Aš – už pirklių variantą, istorikai su manimi, bet… Nedarykime kulto iš radinių, geriau pasidarykime iš vietovardžių ir hidronimų.
Šauliai – SAGITARIJAI. Netikėtas prasmės ir sąskambio atitikmuo su Gitariais, pagimdė pasiutusiai įdomią ir netikėtą hipotezę, prie jos dar grįšime užsiskanavimui. Pradžiai patyrinėkime lingvistinį kaimyną – Lieporius.
Zuikiai – LEPORES. Daugeliui vietovardis Lieporiai aiškus, kaip turto deklaracija. Bet kuris lituanistas viską pradės nuo liepų. Nuo neišrankaus ir jaukaus gatvių medžio, kurio pilni Šiauliai, Panevėžys ar Liepoja, bet… cariniai XIX a. pabaigos šaltiniai šį vietovardį pateikia kaip Lepary, o dar ankstesni, lenkiškieji iš XVII a. Šiaulių Petro ir Pauliaus bažnyčios vizitacijų, kaip Lepory, Lepary. Nuo ten kilo pavardė – Leparskiai. Atkreipiu dėmesį į pirmąjį skiemenį „lep“ (ne „liep“) ir… daugiskaitą. Lotyniškai „lepores“ reiškia „zuikiai“. Lingvistinis sutapimas?
Smuikas – VIOLA. Upeliuko pavadinimas Vijolė aiškiai rangosi per pievas ir neperžengiamas girias, tarsi violončelės melodija ar romėniško smuiko violos melodija gražuolei Violetai. Kodėl grojama viola (smuiku)? Nejau tai – atsitiktinė „lingvistinė sąšauka“, tarsi senasis Neries hidronimas Vilija, su romėniškomis vilomis pakrantėse. Ar vėlėmis? Toliau ta linkme svarstyti sąlygų nėra – nėra finansavimo. Kieno kaltė? Atrodo – Briuselio, ne senovės romėnų.
Rūdė – RUDARIJUS. Jau senovės babiloniečiai prieš 4000 metų vario rūdą vadino giminingu žodžiu „urudu“. Mes lietuviai – balų rūdą ir rudą spalvą. Miesto upeliuko pakrantėse nebeliko prabaltų metalo industrijos liekanų-iškasenų, kurios patvirtintų Rūdės industrinę giminystę su Kazlų Rūda, todėl užsiimkime lotynišku lobizmu. Romėnų kariuomenėje egzistavo karinis laipsnis, kažkuo tapatus seržantui – rudarijus,. Beje, garsusis Spartakas, būdamas gladiatoriumi, turėjo rudarijaus laipsnį.
Kaltė – KULPA. Romėnai atgailaudavo mušdamiesi į krūtinę: „Mano kaltė – mea culpa!“. Tą sakralinę frazę mokame ir mes lietuviai katalikai, ją visi suprantame. Vertimo nereikia, nes kaltė – lot. culpa. Turime hidronimą, kuris vėl yra „atsitiktinis lingvistinis sutapimas“…
Matau kiek pasimetusias istorikų šypsenėles ir lemenimą, kad tokiu būdu bet ką galima įrodyti, kad žodžiai keliaudavo iš vienos kalbos į kitas, kad tokie teiginiai kvepia pseudomokslais, visokiais gedgaudais, pičeliais, račkauskais, ar dabar madinga Jūrate Statkute de Rosales, kurių jie neskaitė.
Pagarbiai įsiklausykime į jų argumentus, nes su trimis hidronimais, ponai lingvistai, nejuokaujama.
Sudeginti Gitariai įkūrė Šiaulius.
Lingvistiniais sparnais vėl nuskriskime į anais Palemono laikais ir gyvavusią, vėliau žuvusią ir nebeprisikėlusią priešistorinę gyvenvietę Gitarių žemėje, kurios pavadinimo nežinome. Viskas atsistos į loginę eilę, jei šią gyvenvietę pavadinsime Sagitarijais. Militaristinį pavadinimą nesunku sieti su kariška Palemono flotilijos struktūra.
Numetę pirmąjį skiemenį turėsime… Gitarius. Tai – natūralus procesas. Kalbininkai žino, kad vietovardžių laipsniška adaptacija vyksta pagal lingvistinę taisyklę: pirmapradis žodis palaipsniui suprastinamas, beprasmių skiemenų nubyrėjimais.
Visi žinome panašią legendą apie šaulius ir žuvininkus, lėmusius sėkmingesnę ateitį ginkluotiems Šiauliams. Su kariška sagitarijų-šaulių gyvenviete Gitariais likimas pasielgė atvirkščiai, užpuolikai ją sunaikino VIII mūsų eros amžiuje. Dviem kaimyniniams žemės lopinėliams paliko tik du lotyniškų šaknų vietovardžiai: Leporiai ir Gitariai šalia karklais apaugusios Vijolės. Užsimiršo, seniai-seniai palaipsniui nugeso romėniškos auros likučiai… Juk virš mūsų Tėvynės sklendėjo ir lenkiškos, ir vokiškos, ir švediškos, ir rusiškos epochos. Lituanizacija taip pat vietovardžių neglostė.
Svajokime toliau: žuvusios gyvenvietės degėsiuose liko kariškas atkalumas. Ar ne jis prieš tūkstantį metų sulietuvėjusiems sagitarijų palikuonims šauliams parodė Talšos ežero pakrantę, rekomendavo ten įsikurti? Karingieji šauliai priešistorinį ozą pavertė piliakalniu, ant jo pastatė pilaitę, o šalia įkūrė gyvenvietę jau žemaitišku pavadinimu-vertiniu Soule (šaulią) Šiauliai, kuri 1236 metais pateko į Livonijos kroniką, o istoriniai šaltiniai parašė anuometinių Šiaulių žemės valdovų Bulevičių (bajoro Buliaus sūnų-vyčių) Edivilo, Vismanto ir Sprūdeikos vardus.
Daugiskaitos-vienaskaitos. Jei pažvelgtume matematiko žvilgsniu į vietovardžius ir hidronimus, visi kaip vienas patvirtinsime dėsningumą, kad Šiaulių gyvenviečių draugija yra daugiskaitinė, nesvarbu lotyniškoji ar lietuviškoji: Lieporiai, Gitariai, Meškuičiai, Kirnaičiai, Šapnagiai ar Bubiai (ne – bubys, gi). Absoliuti hidronimų bendrija yra tik vienetinė: Vijolė, Rūdė, Šimšė, Kulpė, Dubysa ar pan. Kiekviena jų – ambicinga asmenybė, sklidina vandens, bet ne orumo. Kiekvienas žinome šį dėsningumą, bet jo nematome, kol jo kas nors neparodo.
Sagitarijus – astrologinis ir heraldinis
Apie senovės romėnų kariškius, sagitarijus, rudarijus ar legionierius nesiplėsime. Tai – grubūs saldofonai, ištyrinėti dar Naujojo Testamento laikais, prieš jį ir po jo. Apie juos sukurta filmų, knygų, paskalų. Šnekėsime apie pačią kilniausią lotyniškojo Šaulio atmainą – Sagitarijų, astrologinį ir heraldinį. Tai – kentauras, vyriškos lyties mistinė būtybė su lanku. Visi jį esame matę paveiksliukuose, nors natūroje – ne.
Astrologinis Sagitarijus. Padėkime astrologinį ženklą į šalį, jis įdomus tik tuščiagarbiams. Šis žvaigždynų kentauras, ištempęs lanką strėle yra nusitaikęs į patį mūsų Galaktikos centrą. Tokio šaunaus įvaizdžio pavydėtų bet kuris ufonautas, todėl kukliai žmonijos padermei belieka patylėti. Žinoma, išskyrus mus Šiaulių miestiečius, teisėtus Šaulio-Sagitarijaus vardo paveldėtojus.
Heraldinis Hipokentauras. Jei į jį pažvelgtume heraldiniu žvilgsniu – žagtelėtume. Vėl sutapimas!? Dauguma viduramžių heraldikų (Vijūkas-Kojelavičius, Paprockis, kiti), mūsų Vyčio genealogiją sieja su būtent su heraldiniu Hipokentauru – „sagitarijumi-šauliu“, šaunančiu atgal. Būtent jo siluetas – žirgo kūnas ir vyro torsas vėliau transformavosi raitelio-vyčio pavidalu.
Hipokentauras. Vijūko Kojelavičiaus veikalo „Historia Litvana“, titulinio puslapio fragmentas, 1650 m.
Vytis. Vijūko Kojelavičiaus veikalo „Historia Litvana“, titulinio puslapio fragmentas, 1650 m.
Viduramžių heraldiniai medžiai teigia, kad Hipokentauro ženklu žymėjosi Daumantas (Mindaugo žudikas), legendos mini, kad Julijono Dausprungo giminės herbą Hipokentaurą pakeitė Vytis, kurį, kaip nuosavybės ženklą, pirmasis „pasisavino“ kunigaikštis Vytenis. Lietuviškieji vyčiai vijo kitataučius Lietuvos „laisvintojus“, kažkur įkūrė Vitebską, mokė vikingus mandagumo, net slavai ėmė savintis lietuviško vyčio priesagą „-vič“ savo pavardėse. Dabartinių Lietuvos aristokratų herbyne taip pat galima rasti Hipokentauro ženklą, auksinį, raudoname lauke.
Hipocentauras bajoriškoje heraldikoje. Iš autoriaus rinkinių.
Apie Vyčio biografiją, ikonografiją ir istoriją rašyta, tyrinėta, medžiagos rasime, jei ieškosime. O apie Vyčio priešistorę baisiai norisi diskutuoti, neleisti istorikams miegoti, nemokėti algų tol, kol… Taigi…
Palemonas ir Vytautas Didysis. Prisimenate garsųjį Lucko suvažiavimą, įvykusį 1429 metais, kurio metu, jei tikėti metraštininkais, į dieną buvo iškepama bene 1000 jaučių (vien dėl kulinarijos apimčių Vytautas galėtų vadintis Didžiuoju!). Lucke viešėjo valstybių ir karalysčių galvos, jų įgaliotiniai. Metraštininkai gana išsamiai aprašė aną renginį, bet man, dailininkui-savivaldybininkui įdomiausia tai, kad Lucko pilies pagrindinė menė buvo dekoruota kilimais-gobelenais, vaizduojančiais Palemono atvykimą į Lietuvą.
Karūnavimui skirtos centrinės salės tema – ne atsitiktinumas. Dailininkui – bene keletas metų įtempto kūrybinio darbo, žinant kad ir temą, ir meninį lygį griežtai vertins šio pasaulio elitas. Jei istorikams tie kilimai – užuolaidų vertės interjero detalė, tai man, kaip savivaldybininkui-užsakovui, ar dailininkui-vykdytojui – valstybės prestižo klausimas. Užsakyti tokios apimties meno kūrinį reikalingos ir svarios lėšos, ir nepriekaištinga tema. Net minimalus kūrybinis nukrypimas ar abejones kelianti detalė, dailininkui gali kainuoti gyvybę. Štai kodėl kilimų-gobelenų rinkinys Lucke – neeilinis argumentas lietuvių aristokratijos istorinėms sąsajoms su Palemono legendos istoriškumu, jau anuomet siekusios kartų kartas.
Pirmus kritinius teiginius apie Palemono legendos efemeriškumą, berods paskleidė vienas lenkuojantis Vilniaus universiteto šviesuolis, todėl tik nuo XIX šimtmečio pradžios Palemono atvykimo hipotezė tapo palydima skeptikų šypsenėlėmis. O jei to skeptiko paprašysi argumentų, jis įsižeis, kaip nemokša. Argumentų nei „už“, nei „prieš“, toks žinovas neturi. Jo žiniją užcementavo priešistorinių kapų kasinėjimo pluta. Kodėl užmiršta, kad Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais didikų geneologiniai medžiai, herbų sąveikos, ištakos ir simbolika, neleido jokiam skeptikui nei vyptelėti, nei į šoną kryptelėti.
Iš Lucko grįžkime į Lietuvą, palikime Palemoną Kaunui, o mes pėdinkime paskui Palemono romėnų raitus sagitarijus į Dubysos aukštupį, į Šiaulių gyvenamąjį rajoną, į Gitarius.
Valstybės simbolikos proseneliai. Pasikartosiu: pirmieji XVI a. lietuviškosios heraldikos šaltiniai kildina valstybės Vytį iš romėnų heraldinio ženklo – Hipokentauro („sagitarijaus-šaulio“), atgabento į Lietuvą kartu su Palemono giminės herbu „Kolumnomis“ (Kolonomis), kurias vėliau transformavome į Gediminaičių stulpus. Ši heraldinė transformacija nei gotikos, nei renesanso, nei baroko laikais niekam nekėlė abejonių.
Jei į šią heraldinę problemą žvilgtelėtume per Gitarių vietovardžio genezę, viduramžių heraldikams neabejotinai suteiktume paspirties. Logiškai mąstant išeitų, kad su romėniškos hipotezės sparnais virš Šiaulių sklendi dvi vertybės, du proseneliu: valstybės Vyčio prosenelis ir Šiaulių vardo prosenelis – Gitariai.
Ką jūs į tai, gerbiami mokslininkai, istorikai, lingvistai? Suabejokite šia hipoteze. Siūlau prisidengti rytietiška patarle, kad „vienas asilas gali užduoti vieną klausimą, į kurį šimtas išminčių nesugebėtų atsakyti“. Sutinku būti tuo patarlės keturkoju dėl lotyniškai-lietuviškų sutapimų gausos mano Šiaulių žemėje.
Primenu, kad mokslinis ateizmas, buvęs netikėjimo mokslu, taip pat prasidėjo abejone ir baigėsi bankrotu.
Vilius Puronas,
dizaineris, kraštotyrininkas.
Kas žino ? Gal be Gytarių, nebūtų ir Šiaulių ?
Parengta pagal Bronislovo Kuzmicko publikaciją „Tapatumo ieškokime kultūroje“
(„Kultūros barai“, 2011, Nr.4)