asdasd
101 - Pradinio ugdymo kabinetas 102 - Pradinio ugdymo kabinetas 102 102 102 102 103 - Pradinio ugdymo kabinetas 103 103 103 103 104 - logopedo kabinetas 105 - specialiojo pedagogo kabinetas 106 107 108 109 110 - sekretoriatas (raštinė) 110 110-1 - direktorius 110-2 - posėdžių kabinetas 110-3 - direktoriaus pavaduotojas ugdymui 111 111 111 112 112 112 113 114 - mokytojų kabinetas 114 115 - mokytojų skaitykla 116 - biblioteka 117 - biblioteka 117 118 - mokinių skaitykla 119 - poilsio kambarys 120 - technologijų kabinetas 120 120 120 121 - technologijų kabinetas 122 - technologijų kabinetas 122 122 122 123 - technologijų kabinetas 123 124 - technologijų kabinetas 124 124 124 124 125 125 126 - valgykla 126 126 126 126 126 126 126 127 - sporto salė 127 128 - persirengimo kabinetas 128 128 128 129 - persirengimo kabinetas 129 129 130 - aktų salė 131 - persirengimo kabinetas 131 131 131 132 132 133 134 vidinis kiemelis holas holas105 holas holas holas holas holas holas holas holas holas holas holas koridorius koridorius koridorius koridorius koridorius koridorius laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc holas holas holas holas holas holas holas laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc 201 - pradinio ugdymo klasė 201 202 - pradinio ugdymo klasė 202 202 203 - pradinio ugdymo klasė 203 203 203 203 203 203 204 - pradinio ugdymo klasė 205 - pradinio ugdymo klasė 205 205 205 205 205 206 - matematikos kabinetas 206 206 206 207 - matematikos kabinetas 207 207 207 208 - imformacinių technologijų kabinetas 209 - imformacinių technologijų kabinetas 209 209 209 209 209 209a 209a 210 - metodinis kabinetas 211 - lietuvių kalbos kabinetas 211 212 - socialinio pedagogo kabinetas 213 - etikos kabinetas 213 213 214 - tikybos kabinetas 214 215 - biologijos kabinetas 215 215 216 - techninių mokymo priemonių kabinetas 217 - istorijos kabinetas 217 217 217 218 - geografijos kabinetas 218 218 218 holas holas holas holas laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai laiptai wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc wc 301 - pradinio ugdymo klasė 302 - pradinio ugdymo klasė 302 302 302 302 302 303 - pradinio ugdymo klasė 303 303 303 303 303 303 304 - pradinio ugdymo klasė 305 - pradinio ugdymo klasė 305 306 - užsienio kalbos kabinetas 306 306 306 307 - užsienio kalbos kabinetas 307 307 307 308 - užsienio kalbos kabinetas 308 308 308 309 - užsienio kalbos kabinetas 309 309 310 - lietuvių kalbos kabinetas 310 311 311 311 312 313 - laboratorija 313 314 - lietuvių kalbos kabinetas 314 314 315 - psichologijos kabinetas 316 317 318 318A 319 320 321 322
  • Lithuanian
  • English (United Kingdom)

header

Gytarių istorija
There are no translations available.

Gytarių kaimas žinomas nuo XVII amžiaus. Gytarių pavadinimas minimas Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme, Šiaulių bažnyčių vizitacijų (šbv) aprašuose iš Kauno archivyskupijos kurijos archyvų. Bene daugiausia informacijos apie Gytarius randama Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme, rašytame 1850 metais ir šiuo metu saugomame Lietuvos Mokslų Akademijos Centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje (F 267-113). Rankraštyje pateikiamas išsamus Šiaulių ekonomijos kaimų sąrašas (260-285 p.) ir duomenys apie tai, kaip keitėsi jų vardai/pavadinimai nuo 1649 iki 1795 metų. Tarp kitų Šiaulių ekonomijos kaimų minimas ir kaimas pavadinimu Gitery, žinomas jau 1649 metais. Beveik po šimtmečio,1742 metais, tas pats kaimas vadinamas Gitary vardu. Rankraštyje nusakyta šio kaimo buvimo vieta pagal aplinkinių kaimų ir vandens telkinių pavadinimus, kitas reikšmingas aplinkybes, leidžia gana patikimai jį tapatinti su iki pat XX a. antros pusės vidurio Šiaulių miesto prieigose išlikusiu Gytarių kaimu bei jo vietoje vėliau iškilusiu Gytarių mikrorajonu.

Gytarių, kaip ir kitų Šiaulių ekonomijos kaimų raidai neabejotinai didelę įtaką turėjo 1600–1629, 1655–1660 ir 1700–1721 metais visą Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę alinę karai su švedais bei rusais, tuos karus 1625–1629, 1630(?), 1631 (cholera (p.91)), 1661, 1701(?) ir 1710–1711 metais lydėję badmečiai ir kraštui pragaištingos maro epidemijos. Dėl karo, bado, maro nemažai kaimų išmirė, sunyko arba pakeitė savo pavadinimus. Šiaulių Ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme nedviprasmiškai užsimenama apie tai, kad vien jau laikotarpyje nuo 1649 iki 1676 metų dėl 1661 metais krašte plitusio maro net 45 kaimai įgavo visai kitus nei buvusius pavadinimus nuo naujų gyventojų pavardžių arba kitokių netikėtų aplinkybių. Po 1710–1711 metų maro epidemijos, nusinešusios gausybės žemaičių gyvybes, Šiaulių ekonomijoje visiškai ištuštėjo 58 kaimai, iš kurių 17 taip ir neatsikūrė, savo vardus palikdami tik dirvų, pievų ir raistų pavadinimuose (p. 287). Gytarių kaimas visus šiuos negandų laikus pergyveno ir išliko išsaugodamas savo pirminį pavadinimą, nors panašu, vienu metu ir sumenkęs iki viensėdžio. Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme perpasakotas žmonių padavimas, iš kurio žinoma, kad 1661 metais plitusio maro išmirė Gališančių kaimas, kurio „...vardas perėjo ant pievinio/viensėdžio Gitarų rakto.“ (p. 287)..

Galima spėti, kad pergyvenęs 1661 metų maro epidemiją Gytarių kaimas greitai ėmė augti. Tokią prielaidą daryti leidžia mūsų laikus pasiekę Švedijos karaliaus Karolio X istoriografo Samuelio Pufendorfo užrašai, iš kurių žinoma, kad po 1656 metas švedų reguliarios kariuomenės laimėto mūšio prieš Šemetos vadovaujamus sukilėlius (1655-1660 metų karas), švedų karo vadas de la Gardis įsakė „aplinkui per vieną mylią sudeginti visus kaimus ir bajorų dvarus, kad kitiems įvarytų baimės“. Gavę savo vado įsakymą švedai supleškino Gytarių, Jakštaičių, Meškių, Dausiškių, Ilgviečių, Lukšių, pumpučių, Ringuvos, Sudikaičių, verdulių, Vileikių, Raizgių, Šventupių kaimus.

Nors rašytiniuose šaltiniuose Gytarių vardas minimas tik nuo XVII šimtmečio, archeologinių tyrimų duomenimis šiandieninio Gytarių mikrorajono vietovėse žmonių gyventa jau buvo IV a. po Kristaus, tai yra – anksčiau nei pačiuose Šiauliuose. 1992 metais, kasinėjant teritoriją, skirtą būsimam Gytarių mikrorajonui, archeologė B.Salatkienė, šioje vietovėje aptiko IV-VIII amžiaus senovinės metalurgijos (geležies gavybos iš balų rudos) ir tuometinės kalvystės liekanų.

Kasinėjimų metu rasti ir akmens amžiaus stovyklavietės pėdsakai, X tūkstantmečio prieš Kristų titnaginis strėlės antgalis bei du židiniai. Visa tai byloja, kad šiuose vietovėse žmonės jau buvo apsistoję prieš daugiai nei XI tūkstančių metų.        

Gytarių vietovės istoriškai ir etnografiškai yra glaudžiai susijusi su Žemaitija. Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpyje jos neabejotinai priklausė XIII a. Livonijos kronikoje minimai Šiaulių (Szavle) žemei. Ši, savo ruožtu, įėjo į Žemaičių žemių konfederaciją. Šiaulių kunigaikščiai kovojo Vykinto pusėje prieš Mindaugą. Vėliau, susikūrus Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, visa Šiaulių žemės teritorija priklausė Žemaičių seniūnijai, Žemaičių vyskupijai.

Šiandieninių Gytarių vietovės buvo centrinėje XIII a. minimos Šiaulių žemės dalyje tarp pačių svarbiausių šios žemės pilių, tačiau Livonijos kronikose taip ir liko šiandieniniu savo vardu nepaminėtos. Todėl Gytarių priešistorę mena tik žmonių iš kartos į kartą perpasakotos legendos ir padavimai, o vaizduotę iki šiol vis dar žadina mįslinga ir archaiška šio vietovardžio kilmė.

Pagal senų žmonių pasakojimus, Gytarių pavadinimas kildinamas iš seniai šnekamojoje kalboje nebenaudojamo žodžio Gỹtara, reiškiančio pelkės akį, akivarą.

Tai neturėtų stebinti. Nuo seno per Žaliūkus pro Gytarius vedė nežymi senovinio kelio, prasidedančio Šiauliuose Rudės upės pakraščiu ir toliau nusitęsusio Verdulių kaimo laukais į krašto gilumą, pietvakarinė atšaka stipriausios Šiaulių žemėje Dobesenės (Bubių) pilies link, vėliau tapusi Didžiuoju Kražių keliu. Kelias į stipriausią Šiaulių žemės pilį nebuvo lengvai pereinamas, pilis natūraliai saugoma pelkynų. Todėl ir Gytarių vietovė, esanti ties Vijolės ir Šventupio upelių juosiama teritorija, sudarančią šių upelių takoskyros aukštumą, kurioje įsikūrė Lieporių gyvenvietė, anuomet greičiausiai turėjo būti jei ne pelkėta, tai bent jau apsupta pelkynų.

Pažymėtina ir tai, kad šiose vietovėje apstu vietovardžių ir vandenvardžių, susijusių su drėgnų, pelkėtų, versmėtų vietovių apibūdinimais bei šventomis laikytų vietų reikšmėmis: Aukštabalis (pavadinimas kildinamas nuo žodžių „aukštas“ ir „bala“, kurių sudarytas žodžių junginys dar turi aukštapelkės reikšmę aukštaičių tarme); Pailiai (pavadinimas kildinamas nuo žodžio „palios“, reikškiančio užaugusios ežero dalį, liūną), Šlepkai (pavadinimas kildinamas nuo žodžio „šlepsėti“, apibūdinantį žmogaus ėjimą klimpstant arba brendant dumblu); Švendrelis (pavadinimas kildinamas nuo žodžio „švendras“, kuriuo vadinamas augalas, augantis pelkėtose vietose, stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandenyse), Verduliai (pavadinimas kildinamas nuo aplink kaimą tvyrojusiose priepelkėse gurgėjusių šaltinių – verdenių), Aukštelkė (pavadinimas kildinamas iš žodžių „aukštas“ ir „elka“ arba „alka“ – susirinkimas, šventa vieta, žinyčia.); Beržynė (pavadinimas gali būti kildinamas pagal bendrinę alko reikšmę žemaičių kalboje „(šventas) miškas, gojus; biržis, biržtva" (K.Būga Liet. Kalbos žodyno 58 psl.)), Dausiškės (pavadinimas kildinamas nuo žodžio „dausos“, turėjusio rojaus reikšmę senovinį baltų tikėjimą išpažinusiems žmonėms), Šventupis (pavadinimas kildinamas iš žodžių „šventas“ ir „upė“) ir t.t..

Pačiame Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme pabrėžiama, kad jame minimų kaimų vardai didesne dalimi sulenkinti – ypač pavadinimų pabaigoje. Pačių seniausių Šiaulių ekonomijos kaimų vardai perteikti iš dar senesnių slavų kalbomis rašytų dokumentų. Todėl pagal rankraštyje aptinkamus įrašus atkurti pirminį ir tikriausiai žemaitišką kaimų vardų skambėjimą beveik neįmanoma, kaip ir nustatyti ar mūsų laikus jie pasiekė pirmykščiu žodžio skambesiu, ar ženkliai pakitusiu (p. 285).            

Gytarių kaimo atveju svarbu tai, kad bent jau remiantis Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymu jis gali būti priskiriamas prie tų kaimų grupės, kurie savo pavadinimus faktiškai išlaikė nuo 1649 metų.  

Pagal rankraščio duomenis Šiaulių ekonomijoje tuo metu būta 356 kaimų, paskirstytų tarp 19 vaitysčių, turėjusių pavadinimus nuo savo svarbesnių kaimų arba upių ir upelių. Gytarių kaimas anuomet buvo priskirtas Dubysos (Dubiszanskie) ir Verdulių (Werdulskie) vaitystei. Todėl galima teigti, kad didesnės svarbos neturėjo.

Nuo pat Šiaulių ekonomijos įkūrimo 1589 m. iki trečio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Gytarių žemės formaliai priklausė valstybiniam (karališkajam) dvarui, o šis – valstybės iždui. Nors ekonomijos valstiečiai juridiškai buvo baudžiauninkai, tačiau mokėdami piniginę rentą, jie gyveno žymiai geriau, negu privačių dvarų baudžiauninkai.

Tuo tarpu Vijolių, Verdulių ir Gegužių kaimai ligtolinių valdovų buvo padovanoti bažnyčiai. 1617 m. bažnyčios žinion perduotas iš šalia Gytarių esantis Lieporių kaimas su 30 valakų žemės. Todėl Gytarių kaimas ilgą laiką ribojosi su Šiaulių klebonijos žemės valdomis.

Kaimyniniai santykiai tarp Gytarių ir Lieporių valstiečių ne visada buvo geri. Šiaulių parapinės bažnyčios inventoriaus sudaryme per Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco vizitaciją 1676 m. vasario 23 d. minimas sandėris tarp Kamanavos (Ramonavos) vaitijos Gytarių kaimo valdinių ir kleboniško Lieporių kaimo valdinių, kuriuo pasirašoma tarpusavio taika. Aprašomi kilę nesutarimai tarp šių kaimų valstiečių dėl pievų nuganymo ir miško nudeginimo (šbv.p.30)

Pajamos iš Šiaulių ekonomijos valdų ėjo į valdovų asmeninį iždą ir buvo skiriamos valdovo ir dvaro išlaikymui. Valdovai negalėjo šių valdų užstatyti, įkeisti, mainyti, atiduoti kam nors iki gyvos galvos. Jie galėjo jas atiduoti valdyti už sutartą atlyginimą tik tam tikram laikui ir tik LDK piliečiams. Tokiu būdu Gytarių valdytojais tapo 1572-1616 (LDK) rūmų maršalas Mikalojus Kristupas Radvila, 1619-1641 m. ekonomijos valdytoju buvo Žemaičių seniūnas Lukas Valavičius, Jam mirus Šiaulių ekonomiją nuomojo Aleksandras Liudvikas Radvila, tuo laiku Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės maršalka. Nuo 1649 m. ekonomiją valdė Albrechtas Stanislovas Radvila, o nuo 1656 m.- jo sūnus Mykolas Kazimieras Radvila, 1661 m. karalius Jonas Kazimieras Vaza už skolas Šiaulių ekonomiją užstatė didikui Povilui Jonui Sapiegai. Sapiegų žinioje Šiaulių ekonomija išbuvo iki 1674 m., 1674 – 1696 m. Šiaulių ekonomijos nuomininku buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis. Nuo 1702 m., po 6 metus trukusių ginčų tarp našlės karalienės ir sūnų, Šiaulių ekonomija atiteko Jokūbui Sobieskiui. Sobieskių žinioje Šiaulių ekonomija išbuvo 62 metus., Nuo 1740 m. Šiaulių ekonomiją vėl valdė Radvilos. Ir tik 1764 m., po šimto metų, Šiaulių ekonomiją seimas galutinai išpirko ir sugrąžino karaliaus žinion.

Esminiai pokyčiai Gytariuose prasidėjo 1765–1780 metais, kai Šiaulių ekonomijos administratoriumi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio paskirtas Livonijos vokiečių baronų kilmės Antanas Tyzenhauzas (Amtoni Tyzenhauz) pradėjo radikalias ekonomines ir urbanistines reformas. A.Tyzenchauzo valdymo metu pakeičiamas anksčiau buvęs Šiaulių ekonomijos administracinis suskirstymas. Traktus pakeičia gubernijos. Įgyvendinant A.Tyzenhauzo reformą Šiaulių ekonomija padalijama į keturias gubernijas: Joniškio, Gruzdžių, Šiaulių ir Žagarės. Kiekviena gubernija savo ruožtu suskirstoma į raktus (palivarkus), kuriuos sudarė dvaras su jam priklausančiais sodžiais. Paties dvaro kompleksą paprastai sudarydavo administracinis pastatas su kitais ūkinės paskirties pastatais. Raktų žemes turėjo įdirbti valstiečiai. Jie buvo išvaromi iš savo žemių, paliekant tik po ketvirtį valako (1 valakas – apie 20-21 ha) palivarko žemių pakraščiuose. Raktus A.Tyzenhauzas dažniausiai statė ištuštėjusių senų kaimų vietose, tačiau kur matė reikalą - naikino ir esančius kaimus. Tokiu būdu nuo panaikinami 27 kaimai (p. 288) ir iki 1769 metų pastatomas 21 naujas raktas (p.40). Panaikinamas ir Gytarių kaimas. Jo vietoje įkuriamas Gitarių raktas, kuriame pastatomi nauji mediniai pastatai. Gytarių Raktui priskiriamas Bubių kaimas ir jo apylinkės. Gytarių Rakte, prie kelio, vedančio iš Šiaulių į Kurtuvėnus, pylimu užtvenkiama Dubysa, prie užtvankos iš akmenų pastatomas dviejų ratų vandens malūnas, už malūno - išmūrijama didelė karčema (p.42), kuri išnuomojama žydui. Vienus kaimus dėl dvarų įkūrimo griaunant ten kur prireikdavo A.Tyzenhauzo paliepimu buvo statomi nauji. Taip Gytarių rakte pakyla Juozapaičių kaimas. Tuo tarpu siekiant efektyvesnio ūkininkavimo Gytarių raktui priskirtas didelis Jakštaičių kaimas padalinamas į didelius, vidutinius ir mažus Jakštaičius (p.288).

Iš Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymo žinoma, kad be šių kaimų, Gytarių raktui dar priklausė Ilgviečiai (p.289), Raizgiai (p.190), Bubiai (šiame kaime 1783 m. duomenimis gyveno 50 gyventojų, buvo 13 namų)). Valdant A.Tyzenfauzui Gytariai išgyvena savotišką pakilimą, jų, kaip dvaro valdos (ūkinio centro) svarba Šiaulių ekonomijoje pastebimai išauga.

Gytarių rakto įkūrimui greičiausiai nemažos įtakos turėjo ir tas faktas, kad anuometinis Gytarių kaimas buvo šalia svarbaus senovinio kelio, jungusio Karaliaučių su Rygą. Abu šie miestai priklausė nuo XIII a. iki 1669 m. egzistavusiai Šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinei ir politinei sąjungai, vadinamai HANZA. Iš Karaliaučiaus į Rygą buvo keliaujama per Tilžę, Tauragę, Kražius, Kurtuvėnus, Šiaulius, Joniškį ir Jelgavą. Savo atkarpoje tarp Kurtuvėnų ir Šiaulių anuometinį Gytarių kaimą šis kelias juosė šiauriniu pakraščiu. Iširus HANZA sąjungai senasis prekybinis kelias savo svarbos neprarado ir vėliau virto senuoju pašto traktu (keliu) tarp Tilžės ir Rygos, Šiaulių ekonomijoje dar vadinamu Didžiuoju Kražių keliu.

Kiek vėliau, po urbanistinių pertvarkymų, Šiaulių mieste atsiranda nauja Gytarių vardu pavadinta gatvė, kuri, kaip spėjama, yra šiandieninės Tilžės gatvės pirmtakė.

Tačiau 1780 m. A.Tyzenhauzas buvo pašalintas iš ekonomijos administratoriaus posto. Šiaulių ekonomijoje atliekama revizija, dalinai keičiamas ir jos administracinis suskirstymas. Ekonomija dalinama į tris gubernijas: Gruzdžių, Joniškio ir Žagarės(?). Gitarių raktas priskiriamas Gruzdžių gubernijai (p.53). Po revizijos ir atliktų pertvarkymų visa Šiaulių ekonomija, o kartu ir Gytarių raktas, nuo 1780 m. liepos 1 d. iki 1783 m. liepos 1 d. išnuomojamas Kuršo hercogui.

Nuomos laikotarpiui pasibaigus, Šiaulių ekonomija pereina valdyti LDK iždininkui, aktyviam Ketverių metų seimo veikėjui, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio sūnėnui Stanislovui Poniatovskiui, LDK pakamariui/paiždininkiui (p.53-54). Jis beveik visus ekonomijos raktus išnuomoja. Per devynis jo valdymo metus (išeitų nuo 1783 m. iki 1792 m.) Šiaulių ekonomijoje nebuvo pastatyta nei viena mūrinė troba (P. 54) Raktų nuomininkai statė tik medines, nors tuo metu Vakarų Europos rinkoje didėjanti prekių paklausa skatino dvarininkus pertvarkyti savo ūkį, steigti naujų palivarkų, geriau tręšti ir melioruoti laukus, plėsti ariamosios žemės plotus, sėti daugiau prekinių augalų. Imta kurti dvarų pramonę, labiau naudoti samdomąjį darbą.

Po pasibaigusios nuomos Šiaulių ekonomija su Gytarių raktu vėl perėjo LDK iždo žinion. Šį kart jos administratoriumi buvo paskirtas Benediktas Vovrzeckis, LDK kariuomenės generolas – adjutantas, o vice administratoriumi Ignacas Vieloglovskis. Tačiau jau 1794 m. į Šiaulių ekonomiją įeina rusų kariuomenė (p. 55).

Po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalinimo 1795 metais Rusijos imperatorė Jekaterina II Gytarių raktą, kartu su visa Šiaulių ekonomija, padovanoja grafui Platonui Zubovui kaip privačią valdą. Šiam mirus dvarą paveldėjo jo brolis Rusijos kariuomenės generolas majoras Dmitrijus Zubovas, vėliau jo sūnus Nikolajus Zubovas (p.97-98).

Tiesa Gytariai su Bubių dvaru atitenka dukteriai Kotrynai Zubovaitei

Valdant grafams Zuvovams Gytarių raktas pradeda sėkmingai gyvuoti kaip Zubovų dvaro ūkinis centras. Kaip jis anuomet atrodė nėra tiksliai žinoma. Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme sudarytame svarbiausių Šiaulių ekonomijos statinių sąraše minimas Gytarių rakte 1797 metais jau stovėjęs gyvenamasis rūmas iš akmenų bei dar vienas rūmų pastatas. Gytarių rakto pastatų sąraše fiksuota 1804 metais statyta mūro karčema, kuri 1838 metais buvo perdirbta į aludarę, minima 1805 metais statyta akmeninė jauja, 1818 metais statytas akmeninis tvartas, 1820 metais statytas šių laikų žiniomis neaiškios paskirties dvaro pastatas „špikleris", kuriam 1822 metais primūryti 3 sparnai. (p. 91, 233-234). Tuo metu Gytarių raktui priklausančiuose Bubiuose minima dar ir 1786 metais pastatyta karčema (1730 m. metais įkurdinta pašto stotis (p.90), 1738 m. pastatas pertvarkomas į pašto stotį (p. 233-234)) bei tų pačių metų statybos vandens malūnas (p.42) (1730 m. metais perdirbtas į bravūrą, o vėliau visai sunykęs, pastačius naują (p.90)).

Iš Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymo žinoma ir tai, kad grafų Zubovų valdymo laikotarpiu Gytarių rakte buvo pažangiai ūkininkaujama. 1803 metais sėjami dobilai dėl sėklos (p.66), 1829 metais kaimuose vietoje sugriuvusių medinių trobesių imami statyti moliniai (p.66), nuo 1839 metais sodinami cukriniai runkeliai (burokai), iš vargingų valsčionių daromi yra nauji gaspadoriai kaimas po vardu ekstrenųjų (ekstrenych) – (144) Del baudžiavos sureguliavojimo įstaisomi korbai (x- turent tai ant lazdų įkartimai dėl atliktų darbų surokavimo N.D.S.) (p.97).

1825 metais Gytarių rakto žemėse pradėtas statyti Ventos - Dubysos perkasas (dar vadintas Vindavos arba Žemaičių  kanalu). Perkaso statybos darbai vyko nuo 1825  m. iki 1831 m. Tai buvo pats didžiausias techninis projektas visoje  XIX a. Rusijos imperijoje, turint sumanymą papildomu vandens keliu apeinant Prūsiją sujungti Nemuno baseino upes su Baltijos jūra (p. 190). Perkasą statė rusų kareiviai. 1829 m. perkaso statyboje dirbo penki kareivių pulkai (apie 18 tūkst. žmonių), todėl darbai vyko gana sparčiai. Perkaso statyba lėmė Bubių ekonominį pakilimą ir peraugimą iš kaimo į dvaro ūkinį centrą (palivarką). Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašymo duomenimis 1829 metais Gitarų raktui priklausęs Bubių kaimas suardomas, o jo vietoje įkuriamas Bubių raktas (p. 90). („ ... – Gitarų rakte Bublių (Bubie) kaima suardyta, ant kurios vietos raktas įtaisomas.“). Tais pačiais metais vietinės valdžios iniciatyva pro Gytarių raktą nuo Šiaulių link Bubių imamas tiesti pašto kelias, toliau per Tytuvėnus vedantis į Raseinius. 1829 m. Bubiuose pastatomas vėjo malūnas, o 1830 m. – akmeninė jauja ir nauja karčema. Senojoje, dar A.Tyzenhauzo valdymo metu Bubiuose pastatytoje karčemoje įkurdinama pašto stotis. Iki 1831-ųjų jau buvo iškastas visas Ventos - Dubysos perkaso jungiamasis kanalas ir didesnioji dalis apeinamojo kanalo, pastatytas tiltas per Dubysą, prie Bubių beveik įrengtiamas žiemos uostas. Tačiau unikali hidrotechninė sistema nepradėjo veikti dėl 1831 metais prasidėjusio sukilimo.

Įkuriant Bubių raktą Gytarių raktas padalinamas. Nemaža dalis Gytarių rakto žemės valdų pereina naujai įkurtam Bubių raktui. Todėl Gytarių rakto, kaip dvaro ūkinio centro svarba sumenksta.

Nuo 1831 m. kovo 17 d. iki 1831 m. liepos mėnesio siaubiami dvarai. 1831 m. birželį Bubiuose telkėsi sukilėliai, besirengiantys užpulti Šiaulius. Neramumai neaplenkia ir Gytarių rakto. Iš Šiaulių Ekonomijos arba stalo dvarų aprašymo žinoma, kad tais metais Gytarių rakte sudegė gyvenamieji rūmai, Gytarių raktas, kaip ir daugelis kitų Šiaulių ekonomijos dvarų, greičiausiai liko be gyvulių bandos (p.90-91).

Sukilimo metu nualinama visa Šiaulių ekonomija. Smarkiai nukentėjęs Gytarių raktas išgyvena ne pačius geriausius savo laikus. Šiaulių ekonomijos raktai vieni kitiems visokiuose reikaluose padeda kuo galėdami (p.91).

Per sukilimą dalis Ventos - Dubysos perkaso įrengimų buvo sunaikinta, įrankiai išgrobstyti, o be to, numalšinus sukilimą paaiškėjo, kad darbams užbaigti neužtenka lėšų. Todėl jo statybos darbai nebeatnaujinami. Tai sulėtina ir kaimyninio Bubių rakto ūkinis augimą, tačiau patyręs mažiau nuostolių jis ir toliau vystosi sparčiau už Gytarių raktą. Tai puikiai iliustruoja Šiaulių ekonomijos arba stalo dvarų aprašyme randama informacija apie svarbesnių statinių statybas Šiaulių ekonomijos raktuose. Tokios statybos Gytarių rakte nebeminimos nuo 1822 metų, išskyrus 1838 metais į aludarę pertvarkytą dar 1804 metais statytą muro karčemą (p.96, 233). Tuo tarpu Bubių rakte 1834 m. pastatomas „špikleris“, 1838 m. pastatoma daržinė ant mūro stulpų, pašto stočiai pilnai pritaikoma dar A.Tyzenhauzo valdymo metu 1768 m. pastatyta karčema, 1839 metais pastatomas akmeninis bravaras (alaus virykla) ir aludė, 1840 metais – mūro namelis dėl pastorių, o 1849 m. dar prieš sukilimą statyta karčema prie malūno perdirbama į amatininkų gyvenimus namus (p. 233-234).

Bubių ir Gytarių raktai toliau egzistuoja atskirai vienas nuo kito. 1836-1858 m. per Lieporius nutiesiamas Rygos-Tilžės plentas, Gytarių raktas lieka atokiau svarbiausio kelio. Todėl Bubių raktas pradeda įgauti dar didesnę svarbą. Nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. Bubių dvaras išauga į stambų kultūrinį ir ūkinį centrą, kuris suvaidino žymų vaidmenį lietuvybės sąjūdyje. Tuo tarpu Gytariai tuo metu išgyvena savotišką nuosmukį, nors išlieka svarbiu ir pažangiai tvarkomu ūkiniu vienetu.

Po grafo Nikolajus Zubovo (1832-1898) mirties Gytarius kartu su Bubių dvaru paveldi jo sūnus Dmitrijus Zubovas, įžymaus visuomenės veikėjo, iškilaus lietuvybės puoselėtojo, dvarininko, ūkininko ir agronomo grafo Vladimiro Zubovo (1862-1933) brolis.

Lietuvai po Lietuvos nepriklausomybės kovų vykdant 1922 metų žemės reformą dvaro ūkis Gytariuose buvo išparceliuotas. Šiaulių apskrityje buvo nusavinti 5 dvarai grafui Dmitrijui Zubovui priklausę dvarai. Grafas pasirinko nenusavinamą žemės normą Bubių dvaro centre. Kartu su paliktais sklypais prie lentpjūvės ir plytinės jo valdoje liko 120 ha žemės. Po grafo mirties dvarą paveldėjo jo duktė Tatjana Zubovaitė-Ropienė, o po jos mirties dvarą pasidalino dukterys Darija Putvinskienė ir Kotryna Kurkauskienė. Žemė Gytariuose buvo išdalinta Lietuvos kariuomenės savanoriams. Ten 1926 metais šešis hektarus žemės, kaip bežemis, gavo ir žinomos Šiaulių kraštotyrininkės Irenos Rudzinskienės senelis. Jos prisiminimu, iki tol dvaro žemes Gytariuose valdė Bubių grafų Zubovų žentas, grafaitės Katerinos vyras Vladas Kurkauskas (2005 „XXI amžius").

Gytariuose savo ūkį įkūrė ir turėjo Šiaulių kalėjimas. Jame buvo stalių, kalvių, šaltkalvių dirbtuvės, siuvykla, batų siuvykla, knygrišykla. 1929 m. jose dirbo 60 kalinių, kurių vieno išlaikymas anuometiniais pinigais kainavo 1,75 Lt per dieną.

Po dvaro žemių išparceliavimo Gytariuose susiformavo naujas viensėdžių kaimas. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais beveik visas jis buvo sudegintas. Kalėjimo dirbtuvėse dar kurį laiką veikė kolūkio mechaninės dirbtuvės.

Po karo kaimo laukuose buvo įkurtas Šiaulių civilinis aerodromas. Tuomet į Šiaulius prasidėjo pirmieji po Antrojo pasaulinio karo paskiri civilinės aviacijos skrydžiai. Tačiau, plečiantis miestui, gyvenamųjų mikrorajonų plėtra buvo numatyta būtent į pietus, nes į patogesnes architektūriniu požiūriu šiaurines bei rytines teritorijas, miestui plėstis neleido SSRS kariškiai, tuo metu plėtoję karinį Šiaulių aerodromą Zokniuose. Skrydžiams trukdė ir 1959 metais pastatytas Šiaulių televizijos bei radiorelinių linijų bokštas. Todėl civilinis aerodromas iš Gytarių ir Lieporių kaimų laukų 1959 metais buvo iškeltas į naujai įrengtą Barysių civilinį aerodromą.

1966 m. pradėta statyti karinės elektronikos gamykla „Nuklonas“. Į ją nutiesta gatvė, sovietmečiu gavusi Kosmonautų gatvės pavadinimą. 1975-1985 m. vykusio masinės daugiabučių namų statybos bumo metu Šiaulių miestas ėmė sparčiai plėstis pietvakarių kryptimi. 1982 metais Gytarių kaimo ir viensėdžių vietoje pradėjo Gytarių mikrorajono projektavimo ir statybos darbai. Gytarių kaimas buvo įjungtas į miesto administracines ribas ir nugriautas. Jo vietoje iškilo naujausias ir paskutinis Šiaulių miesto daugiabučių gyvenamųjų namų mikrorajonas. Šiame rajone 1991 metais buvo pastatytas mokyklos pastatas, kuriame šiuo metu veikia Šiaulių Gytarių progimnazija.