Senovinė I-oji gyvenvietė užima maždaug 12 hektarų plotą, iš kurių iškasta ir ištyrinėta virš 3000 m² jos ploto. Gyvenvietė atrasta 1991 metais tyrinėjant senąjį kapinyną. Ji tyrinėta 1992–2001 ir 2004–2006 metais. Senovinė gyvenvietė randasi turėjusio iškilti Gytarių mikrorajono Rugių gatvės daugiabučių namų kvartalo vietoje, kuris taip ir nebebuvo pastatytas. Tai Ge­le­žies am­žiaus neįt­vir­tin­ta gy­ven­vie­tė. Ją tyrinėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė ir kartu Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė, tyrimuose dalyvavo archeologai Audronė Šapaitė, Virginija Ostašenkovienė, Ernestas Vasiliauskas.

I-oji senovinė gyvenvietė ir kapinynas iš oro. Fot. Ričardo Dailidės. 1993 m. Nuotrauka iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvų

Ištirtame plote rasta 10 sudegusių ir vieno sunykusio pastato liekanos, iš jų Ištirti 7. Radiniai byloja, kad šitas kaimas yra sudegęs: kur namas, ten ir – degėsiai. „Galbūt trenkė žaibas arba neprietelius užėjo. Galimas ir trečias variantas. Žinomas būdas, kai deginamas senas kaimas –  derlią žemę čia galima arti, o naujas kaimelis pasistatomas netoliese. Gal ir paprastas gaisras nuo užsidegusio šiaudų kuokšto kilo“, – spėlioti bando B. Salatkienė.

Tad gyvenvietė gyvavo apie penkis šimtus metų ir sudegė. Kodėl po gaisro žmonės neatstatė savo kaimo – sunku pasakyti. O gal jie patys sudegino kaimą ir išsikėlė į kitą vietą, nes dirvos jau buvo nualintos.

Gyvenvietėje rasta vertingų radinių, pasakojančių apie mūsų protėvių gyvenimą. Daugiausiai tai skaldyti akmenys, akmeniniai trintuvai, rečiau geležiniai įrankiai, degę akmenys, lipdyta keramika, šlakas, anglis ir kt. čia kadaise virusio žmonių gyvenimo pėdsakai. Čia randamų puodų šukės skaičiuojamos tūkstančiais. Nors eiliniam žmogui šie radiniai gali pasirodyti mažai reikšmingi ir neįdomus, tačiau mokslininkams gali daug ką papasakoti apie čia gyvenusių žmonių gyvenimo būdą ir veiklą

Radiniai byloja, kad čia čia gyvenę žmonės nebuvo primityvūs, o įdomūs. Jų gyvenamieji namai buvo mediniai, rentininės konstrukcijos, moliu glaistytomis sienomis, su atvirais ugniakurais viduje. Pastatų viduje rasta daug skaldytų akmenų, paskleistų aplink ugniakurus, o tarp jų pasitaikė nemaža gyvulių kaulų, puodų šukių, rastas ir geležinis pjautuvėlis, stiklinis karoliukas. Dauguma čia gulinčių akmenų šlifuoti, skaldyti, perdegę nuo ilgo buvimo ugnyje.  Akmenys kažkada buvo labai funkcionalūs namų šildytuvai – žmonės juos dėdavo į židinius, kad šie palaikytų šilumą. Skaldytų akmenų paprastai būna pilna visoje gyvenvietėje.

Gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje aptikta labai daug molio tinko gabalų, gyvulių (galvijų, kiaulių, avių, ožkų) kaulų ir lipdytų puodų šukių. Rasti kaulai – ne tik kirsti, bet ir šlifuoti, o tai reiškia, kad iš jų gamintas kažkoks daiktas.

Pats gražiausias radinys – žalvarinis smeigtukas, kuris gyvenvietei visiškai nebūdingas. Rastas smeigtukas - tai krūtinės papuošalas, prie kurio turėtų būti pritvirtinta grandinėlė. Jis datuojamas V–VIII a., o pati gyvenvietė yra – IV–VIII a. Viskas labai atitinka. Jeigu pažiūrėsite atidžiau, pastebėsite, kad yra ornamentai“, – pasakoja B. Salatkienė. Žalvarinį papuošalą rasti ne kapinyne pasitaiko retai. Apskritai žalvarinis papuošalas tuo metu buvo brangus dalykas. Šito pamesto smeigtuko kažkam turėjo būti labai gaila. Tai labai gero juvelyro darbas, gerai padarytas, prabangus papuošalas. Ar moteris pati pametė, ar buvo kitaip, dabar niekas negali pasakyti.

Tačiau pats vertingiausias I-osios senovinės gyvenvietės objektas buvo geležies lydykla, kurios tyrimai atskleidė visą geležies lydymo įrangos kompleksą nuo rūdos kasimo duobių iki kalvės. Lydykloje buvo 18 rūdos kasimo duobių, medžio anglies degimo duobė ir du židiniai, 5 šuliniai, klojinys rūdai plauti, 19 rudnelių (geležies lydymo krosnelių), kalvė su žaizdro vieta, 5 akmeniniai priekalai. Iš susikaupusio šlako kiekio galima spręsti, kad I-sios gyvenvietės lydykloje galėjo būti išlydyta kiek daugiau, nei 100 kg geležies. Šis lydyklos kompleksas, ypač mediniai šuliniai ir liepos žievės kibirėliai yra unikalūs radiniai, kurių analogų Lietuvoje nėra.

Senovinėje gyvenvietėje buvo rasti 5 šuliniai su medinėmis konstrukcijomis iš skeltų rastų, tašytų lentų ar apvalių rąstelių. Vanduo iš šulinių buvo semiamas cilindro formos kibirėliais, padarytais iš liepos žievės.

I-sios gyvenvietės tyrimai dar nebaigti. Tyrimų dar laukia penktasis šulinys, centrinė gyvenvietės dalis. Apie jos sodybas, jų dydį ir struktūrą, pastatų parametrus ir funkcijas dar nėra pakankamai duomenų. Tačiau jau dabar aišku, kad gyvenvietė ir kapinynas sudaro vieną visumą, palikti vienos bendruomenės, įsikūrusios čia IV a. pirmoje pusėje ir gyvenusios iki VIII amžiaus. Tolesni komplekso tyrimai suteiks naujos informacijos apie Šiaulių krašto apgyvendinimą, verslus, amatus, buitį ir kultūrą geležies amžiuje, čia gyvenusių žmonių būdą.

Senovinėje I-oje gyvenvietėje, kaip ir kitose priešistorinėse gyvenvietėse, gyveno žemdirbių bendruomenės, kurios pragyveno iš žemės, o tie amatai, kuriuos jie turėjo įvaldyti – statyba, puodininkystė, audimas ir visa kita - buvo skirti jų buičiai. Gyvenvietėje buvo tik naminiai amatai – iš jų tenykščiai žmonės negyveno, nes negamino nieko pardavimui.

Apie gyvenvietės so­dy­bas, jų dy­dį ir struk­tū­rą, pa­sta­tų pa­ra­met­rus ir funk­ci­jas dar nė­ra pa­kan­ka­mai duo­me­nų, nes ji nėra baigta tirti.

Lieporių senovės gyvenvietės vaizdas prieš archeologinių tyrimų pradžią. 2004 metų tyrimai. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvų.

Per tuos keletą šimtmečių žmonės čia įsitaisė ir kapinaites. Dabar iš radinių tose buvusiose kapinaitėse (dabartiniame senovės kapinyne) ir galima daugiausiai pasakyti apie čia gyvenusių žmonių gyvenimą.

Tame kapinyne, kur yra 95 kapai, mes ir surinkome tuos iš vietinės išlydytos geležies vietinių kalvių nukaltus daiktus. Iš viso penkis šimtus dirbinių, iš kurių dalis - geležiniai. Tarp jų - du kalavijus, žąslus, peilius, ylas, ietigalius, kirvius. Viską jie čia pasigamino vietoje.

Čia gyvenę žmonės žemę dirbo arklais ir žagrėmis su verstuvais, tačiau kas anuomet buvo jų traukiamoji jėga, labai sunku atsakyti. Nežinia ar jie žemę arė arkliais, ar jaučiais. Nors žodis „arklys“ reiškė tą gyvulį, kuriuo aria, arimas jaučiais Lietuvoje iki pat XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios buvo išlikęs. Negalima atmesti nė vienos iš tų galimybių. Iš archeologinių tyrinėjimų to nenustatysi, nes tada žmonės... viską valgė.

Senovinėje I-oji gyvenvietėje rastų gyvulių kaulų proporcija rodo, kad tarp visų suvalgytų (jie visi suvalgyti)  kaulų: pusė iš jų priklausė galvijams, 12 procentų kiaulėms, 12 procentų arkliams, o visi kiti buvo avių ir ožkų. Tik vienas rastas kaulas pasirodė esąs briedžio.  Vadinasi, valgė žmonės ir jaučius, ir karves, ir arklius, tik karo žirgai, kurie kai kur buvo laidojami kartu su kariais, nebuvo valgomi.

Na o gyvenvietėje lydyta geležis buvo  tikra brangenybė. Geležinius įrankius žmonės saugojo iš kartos į kartą daug labiau negu ką kitą.

Senovinė II-oji gyvenvietė, esanti kitoje kelio Šiauliai–Bubiai pusėje, buvo pastebėta 1993 metais iš lėktuvo žvalgant ir fotografuojant senovinę I-ąją gyvenvietę. Per archeologinį žvalgymą ten rasta grublėtosios keramikos šukių, šlako, akmeninis trintuvas. Gyvenvietė dar netyrinėta, iš šių negausių radinių ji datuojama I tūkst. viduriui.

Įdomu ir tai, jog šios gyvenvietės teritorijoje rasta ir akmens amžiaus stovyklavietės pėdsakai, X tūkstantmečio prieš Kristų titnaginis strėlės antgalis ir du židiniai. Juos paliko šiaurės elnių medžiotojai, atklydę į paleolito metu čia plytėjusią tundrą. Stovyklavietė - medžiotojų klajoklių būstas. Stovykloje nebūdavo nuolatinių namų – tik palapinės. Todėl ar ji buvo tik sezoninė, ar galėjo egzistuoti ir ilgiau, sunku pasakyti. Svarbiausia tai, titnaginis strėlės antgalis yra vienas ankstyviausių archeologinių radinių Šiaulių krašte, o jo atradimas rodo, kad šiose vietovėse, kur dabar yra Gytarių mikrorajonas, pirmi žmonės pasirodė ir apsistojo dar prieš XI tūkstantmečių.

Panaudoti informacijos šaltiniai:

Šiaulių Gytarių progimnazijos kraštotyros archyvas

„Archeologų akimis: Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietės pavadinimą, unikalumą ir tikrąją archeologiją“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis,dienraštis „Šiaulių naujienos“

„Archeologų akimis. Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietę, Šiaulių miestą ir brangakmenį karūnoje“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“

„Atgiję Lieporių gyvenvietės tyrimai – kelias į ateities kultūros ir turistinį traukos objektą“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“