Gytarius istorinė praeitis glaudžiai sieja su Lieporiais. Abiejų šių vietovių teritorijoje aptiktas IV–VIII a. archeologinis kompleksas, kurį sudaro dvi priešistorinės gyvenvietės ir senovinis kapinynas. Nors senosios gyvenvietės ir kapinynas gavo Lieporių pavadinimą, tačiau tiesiogiai šį pavadinimą sieti su senosiomis gyvenvietėmis būtų kiek per drąsu. Su tuo sutinka ir vietovės archeologinius tyrinėjimus vykdanti Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė ir kartu Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė. Jos teigimu „ ...kad jei jau senoji gyvenvietė sudegė VIII amžiuje, tai, kad jos pavadinimas išliktų tūkstantį metų, yra mažai tikėtina“. Tačiau net ir ne tai yra svarbiausia. Šiaulių Gytarių progimnazija yra visai šalia Gytarių mikrorajone esančios unikalios ir visai Lietuvai reikšmingos archeologinės vietovės, turinčios sakralumo ir kuriančios išskirtinį kultūrinį, istorinį bei emocinį aplinkos foną.
Tad šis IV–VIII a. archeologinis kompleksas neabejotinai yra brangi čia gyvenančių žmonių bei mokyklos bendruomenės narių tapatumo suvokimo dalis.
Tai valstybės saugomas, labai vertingas, unikalus objektas. Dvi senovinės priešistorinių laikų gyvenvietės ir kapinynas – viena vertė, archajiška geležies lydykla – antra vertė. Išskirtinę vertę turi aptiktas visas geležies lydymo įrangos kompleksas nuo rūdos kasimo duobių iki kalvės.
O kuo Lietuvos archeologijos kontekste yra vertinga senoji Lieporių gyvenvietė, kapinynas ?
Šalia mūsų esantis IV–VIII a. archeologinis kompleksas plotu yra mažesnis nei, pavyzdžiui, Kernavės kompleksas, kurį sudaro penki piliakalniai, senovinis ankstyvųjų viduramžių miestas bei kiti objektai.
Tačiau šalia mūsų aptikta gyvenvietė yra kompleksinė: kapinynas aiškiai priklauso šalia esančiai gyvenvietei. O tai jau yra išskirtinė vertė.
Kita vertus, kapinynų Lietuvoje yra išlikę daugiau negu gyvenviečių, nes gyvenviečių žmonės netgi ardami laukus nepastebi. Rastas anglis, pelenus ir kitus panašius su kadaise buvusia žmonių gyvenama vieta susijusius radinius jie nesieja su senove – tai ne iškalbingi radiniai. Todėl aptiktų senovinių gyvenviečių procentas tarp archeologinių vietų yra labai mažas. O tokių, kurios nebūtų išardytos, kur būtų galima rasti geležies lydyklą ir šulinius, kitus išlikusius žmogaus ūkinės veiklos pėdsakus, ir visa kita, yra dar mažiau. Tad Gytarių mikrorajono teritorijoje aptikta geležies lydykla ir tie penki šuliniai šią gyvenvietę išskiria iš kitų archeologinių vietovių, daro unikalią. Ypač turint omeny tai, kad ištyrinėta ne visa senovinė gyvenvietė, o tik tos gyvenvietės pakraštėlis. Tad šios gyvenvietės unikalumas yra kompleksiškume, kurį sudaro ne vien tik pastatai, bet ir lydykla su šuliniais. Jau vien tas faktas, kad gyvenvietė su kapinynu pusantro tūkstančio metų, ariamame lauke sugebėjo išlikti jau yra beveik stebuklas. Tiesiog laimė, kad ta gyvenvietė yra lomelėje ir nuolat užslenka žeme.
Be to, geras datavimas ir ilgalaikiai tyrinėjimai išskiria šitą vietovę visos Lietuvos mastu. Yra ir didesnių, ir labai vertingų radinių kitose vietovėse, tačiau niekur kitur šulinių ir dar su kibirėliais nėra rasta. Lietuvos archeologijos draugija prieš keletą metų yra išleidusi antologiją dvidešimties pačių svarbiausių Nepriklausomybės metų archeologinių atradimų ir tyrinėjimų. Ir šiame sąraše yra Lieporių gyvenvietė.
Lieporių archeologijos paminklų komplekso situacijos planas
(medžiaga iš viešai skelbiamų Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvų)
http://archeologija.fotomuziejus.lt/lt/39/lieporiu-i-oji-gyvenviete/show/59/102
Šalia mūsų esančio senovinio IV–VIII a. archeologinio komplekso tyrimai dar nebaigti. Iškasinėta ir ištirta tik nedidelė viso komplekso dalis, todėl ateityje galima tikėtis dar daug įdomių atradimų. Tolesni komplekso tyrimai suteiks naujos informacijos apie Geležies amžiaus neįtvirtintas gyvenvietes, kurios kol kas nepakankamai ištyrinėtos.
Archeologinio komplekso teritorijoje rasti ir akmens amžiaus stovyklavietės pėdsakai, X tūkstantmečio prieš Kristų titnaginis strėlės antgalis ir du židiniai. Juos paliko šiaurės elnių medžiotojai, atklydę į paleolito metu čia plytėjusią tundrą. Titnaginis strėlės antgalis yra vienas ankstyviausių archeologinių radinių Šiaulių krašte.
Plačiau:
• Idėjos
Šiaulių Gytarių progimnazija jaučia tvirtą ryšį su Gytarių mikrorajonu, šia vietove ir jos praeitimi. Nesame tik Šiaulių miesto mokykla, esame ir Gytarių mokykla. Šis vardas įpareigoja domėtis viskuo, kas su juo ir jo aplinka yra susiję.
Manome, kad yra labai svarbu aktualizuoti mūsų mikrorajone esantį nepaprastos vertės archeologinį paminklą, kuris visam Šiaulių miestui gali sukelti nemažai minčių, virsti traukos centru, suaktyvinti vietos bendruomeninį gyvenimą, tapti Gytarių mikrorajono ir jo identiteto (tapatumo) dalimi.
Tad Šiaulių Gytarių progimnazijos mokiniai ir mokytojai aktyviai domisi šios vietovės praeitimi, priešistorija bei jos ryšiu su mūsų tautos ištakomis, baltiška kilme bei tradicija, Lietuvos istorijos raida. Tai darome mums įdomiais būdais ir džiaugiamės taip prisidėti prie istorinės atminties ir tradicijų išsaugojimo, galėdami kurti savitą savo mokyklos kultūrą.
Stengdamasi susieti praeitį su dabartimi, į senovines tradicijas pažvelgti šiuolaikiškai mokykla dar 2007 metais parengė ir įgyvendino per Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą finansuotą respublikinį pilietinio ir tautinio ugdymo projektą „Audenis“.
Vėliau šio projekto pagrindu entuziastų iniciatyva parengta ir vykdoma vaikų neformaliojo švietimo programa „Audenis“.
Siekdami progimnazijos ir vietos bendruomenės narių sąmonėje stiprinti tautiškumo, pilietiškumo ir bendruomeniškumo vertybes bei bendruomenėse minint Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, organizuojame kasmetines tradicines bendruomenių narių išvykas į kasmetinius tarptautinius eksperimentinės archeologijos festivalus „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ pagal mūsų parengtą edukacinę senovės baltų priešistorės ir kultūrinio paveldo pažinimo programą „Laiko ratas“.
Progimnazijos mokiniai ne kartą yra lankęsi I-osios senovinės gyvenvietės ir kapinyno vietoje, stebėję archeologinių kasinėjimo dirbus, stebėję universiteto studentų atlieka archeologinę praktiką, su jais bendravę. Esame dalyvavę ir dalyvaujame archeologinėse edukacijose, pažįstame senovinius amatus. Įgyvendiname bendruomeninius projektus „Istorija mena“, „Ką porina legendos ?“.
Renkame ir kaupiame kraštotyrinę medžiagą, kuriame šia tema, organizuojame renginius, sudarome sąlygas kultūrinio ir istorinio paveldo pažinimo veiklose dalyvauti mažiems ir dideliams, vaikams ir jų tėvams (globėjams, rūpintojams), anūkams ir seneliams. Kam įdomu, kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomeninės veiklos.
