Senovinis kapinynas randasi šalia Senovinės I-osios gyvenvietės. Jis yra tarp tarp buvusio Lieporių kaimo arba dar tiksliau - sovietmečiu statytos kolūkio gyvenvietės ir Gytarių gyvenamojo mikrorajono.
Kapinyną 1983 m. atrado tuometinio Lieporių kaimo gyventojas Juozas Katkus. Jis savo sklype surinko 14 geležinių dirbinių bei žalvarinių papuošalų ir juos atnešė į Šiaulių „Aušros“ muziejų. 1985 m. Lieporių kapinynas buvo įtrauktas į Lietuvos archeologijos paminklų sąrašą. 1987 m. jį pradėjo kasinėti Lietuvos istorijos instituto archeologė Ilona Vaškevičiūtė.
Tais metais rasta dešimt IV–VII a. kapų ir konstatuota, kad tai žemaičių kapinynas. 1989 m., kai paaiškėjo, kad Šiaulių miestas bus plečiamas į pietų pusę ir Lieporių kapinynas įeis į jo teritoriją, jo tyrinėjimai buvo atnaujinti. 1990–1991 m. jį tyrinėjo I. Vaškevičiūtė ir Kazimiera Birutė Salatkienė.
Kapinynas tyrinėtas 1987, 1990, 1991 metais. Lieporiuose, kur šiuo metu tiesiasi Karaliaučiaus gatvė, išsidėsčiusios žmonių sodybos ir plyti dirbamos žemės plotai, buvo ištirtas 4087 m² plotas. Jame rasti kapai su įkapėmis suteikia daug informacijos apie ankstyvuosius gyvenvietės gyventojus. Kapinynas priskiriamas žemaičiams.
Vyrus šiame kapinyne laidojo su ginklais. Tyrinėtame kapinyno plote rasti 95 kapai ir 12 tuščių kapų duobių. Visi radiniai pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Daugelis radinių atskleidžia, kad skirtingo socialinio sluoksnio, pareigų žmonės buvo laidojami labai skirtingai.
Vyrų kapuose daugiausiai rasta ginklų, kiek mažiau darbo įrankių ir visai mažai papuošalų. Pagrindinis palaidotų karių ginklas buvo ietis. Jų rasta 24 kapuose. Dažniausiai kapuose aptikta po vieną ietį, tik turtingesniuose jų įdėta po dvi. Kitas svarbus aptiktas ginklas – kovos peilis. Jie rasti 13-oje kapų. Jie labai primena mažą kalaviją, nes jų ilgis su kotu galėjo siekti apie pusmetrį. Tokie peiliai eiliniams kariams atstodavo kalaviją, jie buvo labiau pritaikyti smogti nei durti. Vyro kape garbingiausia įkapė buvo ginklai. Jei vyro kape nėra ginklo, vadinasi jis – vergas, nelaisvas žmogus, belaisvis.
Rečiau randamas ginklas buvo kirvis, o rečiausias ir brangiausias ginklas iš visų, rastų kapinyne, tai kalavijas. Archeologės dr. K. B. Salatkienės teigimu „jie buvo rasti tik du – abu turtinguose kapuose. Prie ginkluotės priskirtina raitelio ir žirgo apranga, pentinai, kurių vienas rastas dviejuose turtingesniuose kapuose. Vyrų kapuose rasta ir darbo peilių“. Su ginklais palaikus laidojo ne vieninteliai lietuviai. Tai buvo būdinga visoms indeuropiečių tautoms.
Per archeologinius kasinėjimus ant kalniuko iškart už vokiečių karių kapinių buvo rastas senovinės gyvenvietės bendruomenės „vado“ (didiko) kapas. Turtingiausio gyvenvietės vyro kape karys palaidotas su kalaviju, dviem ietimis, kovos kirviu, kovos peiliu, pentinu, sege ir dviem geriamaisiais ragais. Žalvarinis papuošalas, kaip ir ginklas, anuomet buvo brangus dalykas. Bronzos dirbiniai anais laikais galėjo tapti karo grobiu – eiti iš rankų į rankas.

Geležinis kirvis iš vyro kapo (dr. B.Salatkienės nuotrauka)
Ir vyrai, ir moterys į paskutinę kelionę išlydėti su papuošalais. Tik vyrų kapuose jų nebuvo tiek gausu, kiek moterų įkapėse. Vyrai šiame kapinyne laidoti su segėmis. Šitame kapinyne moterys nebuvo laidojamos su segėmis – su jomis buvo laidojami vyrai. Daugelis rastų papuošalų vertinami kaip gerų juvelyrų darbai.
„Moterų įkapes sudaro darbo įrankiai ir papuošalai. Iš darbo įrankių buvo rasti peiliai, ylos, pjautuvai, kverpstukai ir peiliai lenktu smaigaliu. Žalvarinių ir sidabrinių papuošalų buvo rasta daugumoje moterų kapų. Antkaklė – reta įkapė šiame kapinyne, jų buvo rasta tik 5 kapuose. Smeigtukais-rateliniais, nuokamieniais, kryžiniais buvo puošiamasi dažniau“, – teigia archeologė dr. K. B. Salatkienė. Žinant, kad sidabras buvo brangus metalas, jais galėjo puoštis tik patys turtingiausi. Nuostabaus grožio žalvariniai ir sidabriniai smeigtukai bei segės buvo skirti ne vien pasipuošti – jais susegdavo drabužį: skraistę, marškinius, drobinį galvos apdangalą – nuometą. Smeigtukai kartais būdavo sujungiami puošniomis grandinėlėmis.
Apibendrintai galima teigti, kad moterims į kapą būtinai turėjo būti įdėti peilis su yla, antkaklė, smeigtukų pora, apyrankės, o vyrui – ietis ir kovos peilis, kartais segė, žiedas, geriamasis ragas, kalavijas. Daugiau ginklų kape aiškiai rodo ne tik socialinį, bet ir karinį statusą.

Moteriška antkaklė iš kapinyno (dr. B.Salatkienės nuotrauka)
Labiau išskirtinis kapinyno bruožas archeologams atrodė laidojimo apeigų vieta. Pačioje kalvelės viršūnėje buvo rasti 45 židiniai ir 70 stulpaviečių. Manoma, kad jie galėjo priklausyti laidojimo apeigų atlikimo vietai, kai mirusieji buvo išlydimi ugnimi. Atlikti palaikų tyrimai atskleidė, kad sonoviniame kapinyne dauguma atgulusių vyrų žuvo mūšiuose, o moterys mirė gimdydamos.
Čia gyvenę žmonės turėjo amuletus. Archeologinių tyrimų metu senoviniame kapinyne rasta ne tik griaučių ir dirbinių iš žalvario, bet ir amuletų iš gintaro.
„Dažniausiai pasitaikanti įkapė šiame kapinyne buvo gintariniai dvigubo nupjauto kūgio formos karoliukai, randami vyrų, moterų ir vaikų kapuose. Padėtis kape rodo, kad jie nebuvo papuošalai, o naudojami kaip amuletai. Nors vyrų įkapės juose skirtingos, tačiau galima nustatyti jų komplektą, būdingą konkrečiai šiam kapinynui. Tai ietis, kovos peilis, rečiau kirvis, geležinis lazdelinis smeigtukas ir gintarinis karolis“, – mini archeologė. Senovės graikai tikėjo gintaro apsauga ir dažnai nesiskirdavo su juo eidami į karą. Manyta, kad gintaro amuletai gali lemti pergalę mūšyje. Mūsų krašte gintaras būdavo dedamas mirusiajam ant krūtinės, kad apsaugotų sielą nuo piktųjų dvasių puolimo ir gražiai nuvestų į nežemiškąją Šviesą. Taip jis būdavo ir sudeginamas arba vėliau, kai deginimo buvo atsisakyta, palaidojamas. Visi kiti gintaro vengdavo, laikydami jį sėkmingo mirusiųjų išlydėjimo amuletu, tačiau kiekviena šeima juo pasirūpindavo, žinodama, kad jo vis tiek prireiks.
Kapinyne palaidoti žmonės nebuvo ilgaamžiai, tačiau aukštaūgiai. Aptikti 95 mirusiųjų kapai, daugiausia vaikų, jaunuolių, jaunų vyrų ir moterų; vyresnių nei 40–45 m. buvo tik 9. Kai kurių ūgis siekė 180–190 cm. Nustatytas 30 kapų palaidotųjų amžius. Šeši iš jų buvo vaikai iki 10 metų amžiaus, penki 10–20 metų. Iš 20–30 metų mirusiųjų 5 buvo vyrai ir 3 moterys. Daugiausia mirusiųjų 30–40 metų amžiaus.
Kapai išdėstyti eilėmis vienas šalia kito, bet labai netolygiai. Ankstyviausi kapai rasti pietiniame kalvelės pakraštyje. Visi jie datuojami V–VII a. Mirusieji laidoti su IV–VIII a. dirbiniais (ginklais, darbo įrankiais, papuošalais) pailgose keturkampėse, dažnai užapvalintais galais 130–230 cm ilgio ir 40–80 cm pločio negiliose duobėse, dauguma jų į molį įkasta 15–26 cm. Pati giliausia duobė, iškasta vyro kapui, buvo 80 cm gylio, iš jų – 60 cm molyje.
Tyrinėjimai dar nėra baigti, tačiau jau dabar aišku, kad gyvenvietė ir kapinynas sudaro vieną visumą, paliktą vienos bendruomenės, įsikūrusios čia IV a. pirmoje pusėje ir gyvenusios iki VIII a. Todėl manoma, kad kapinyne laidoti I ir II senovės gyvenviečių mirusieji
Dar ne taip seniai senovinio kapinyno teritoriją buvo planuojama urbanizuoti, čia buvo numatyta tiesti Rugių gatvę. Situacija pasikeitė, kai buvo aptikta gyvenvietė ir visas kompleksas įtrauktas į valstybės saugomų kultūros vertybių sąrašus. Dėl to Šiaulių miesto savivaldybei teko pakoreguoti miesto bendrąjį planą. Iš jo aiškėja, kad čia jokie pamatai artimiausiais metais tikrai neiškils. Senovinio kapinyno teritorija ir senovės gyvenvietė turėtų tarnauti tik pažintiniam, mokomajam lankymui bei ramiam poilsiui.
Panaudoti informacijos šaltiniai ir literatūra:
Šiaulių Gytarių progimnazijos kraštotyros archyvas
„Archeologų akimis: Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietės pavadinimą, unikalumą ir tikrąją archeologiją“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis,dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Archeologų akimis. Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietę, Šiaulių miestą ir brangakmenį karūnoje“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Atgiję Lieporių gyvenvietės tyrimai – kelias į ateities kultūros ir turistinį traukos objektą“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“
„Lieporių kapinynas – neištyrinėta Šiaulių istorija“, Astos Volkovaitės straipsnis, savaitraštis „Šiauliai plius“
Medžiaga iš http://archeologija.fotomuziejus.lt/