Geležies gavyba baltų teritorijoje pradėta I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje. Archeologinių tyrimų metu aptinkama IV a. geležies lydymo krosnies liekanų. Jose geležį lydydavo iš vietinės balų rūdos su medžio anglimis. Lietuvoje daug geležies rūdos randama prie Varėnos.

Šiaulių Gytarių mikrorajono teritorijoje esančiame IV–VIII a. archeologinis komplekse buvo atrasta geležies lydykla, kurios tyrimai atskleidė visą geležies lydymo įrangos kompleksą nuo rūdos kasimo duobių iki kalvės. Lydykloje buvo 18 rūdos kasimo duobių, medžio anglies degimo duobė ir du židiniai, 5 šuliniai, klojinys rūdai plauti, 19 rudnelių (geležies lydymo krosnelių), kalvė su žaizdro vieta, 5 akmeniniai priekalai. Iš susikaupusio šlako kiekio galima spręsti, kad geležies lydykla veikė du-tris šimtus metų. Čia gyvenę žmonės joje išsilydė daugiau kaip šimtą kilogramų geležies. Ir visa ta geležis – peiliai, kalavijai, kirviai, ylos, smeigtukai sugulė su gyventojais šalia esančiame senoviniame kapinyne. Čia nukalti buityje naudoti įrankiai bei ginklai dabar saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Šiaulių Gytarių mikrorajono teritorijoje atrasta Geležies lydykla ir visas lydyklos kompleksas, ypač mediniai šuliniai ir liepos žievės kibirėliai, yra unikalūs radiniai, kurių analogų Lietuvoje nėra. Didelė ekspozicijos erdvė, skirta būtent šios geležies lydymo vietos rekonstrukcijai, yra įkurta Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Rūdnelė yra kamino formos, į viršų siaurėjanti ir į ją sluoksniais buvo sudedama medžio anglis–rūda–medžio anglis... Šiai pakrovai degant, buvo vis pridedama medžio anglies, o kad būtų palaikoma tinkama temperatūra, per rūdnelės apačioje esančias dvi ar tris ertmes dumplėmis būdavo keliama temperatūra.

(Panaudota Vadimo Simutkino nuotrauka iš dienraščio „Šiaulių naujienos“ archyvo )

Iš tokio maždaug 365 metų rekonstruoto šulinio buvo semiamas vanduo rūdai plauti.

(Panaudota Vadimo Simutkino nuotrauka iš dienraščio „Šiaulių naujienos“ archyvo )

 
Buvusios senovinės geležies lydyklos vietoje rasti keturi šuliniai buvo iškasti iki keturių metrų gylio ir sutvirtinti medinėmis konstrukcijomis. Jie buvo reikalingi iškastai ar surinktai rūdai išplauti, kad pasišalintų visokios mechaninės priemaišos. Paskui rūdą degdavo, kad dėl ugnies cheminio poveikio pagerėtų rūdos kokybė – išsiskirtų kuo didesnis geležies kiekis. Ir po to jau tą rūdą lydydavo.

Pagal archeologinių tyrimų duomenis labiausiai tikėtina, kad čia geležį lydę žmonės kalvės nebuvo pastatę –geležį kalė lauke pasistatę priekalą. Gal po laikina pastoge. Toje lauko kalvės vietoje rasta keletas akmeninių priekalų. Netoli kalvės rasta keleto išmestų, nuo kaitros suskilusių akmeninių priekalų nuolaužų. Nors akmuo greitai kaista ir greitai skyla, bet vis dėlto priekalas nėra  vienkartinis daiktas, todėl išmestų tų priekalų kiekis rodo, kad kalvė ir lydykla gyvavo ilgokai.

Geležies technologijos į Gytarius atkeliavo jau ketvirtajame amžiuje po Kristaus. Čia buvo plėtojama juodoji metalurgija: čia buvo lydoma geležis ir tiek, kiek jos buvo išlydoma, užteko patenkinti nedidelės vietos bendruomenės poreikius.

Kaip geležies fenomenas pasiekė Lietuvą ir mūsų gyvenamąją vietovę puikiai gali papasakoti muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė dr. Birutė Salatkienė.
Egipto faraonoTutanchamono (1341–1323 metais prieš Kristų) kape rasti meteoritinės kilmės geležimi inkrustuotas žiedas. Ši geležis nelydyta ir tokio brangumo, kad jai neprilygtų jokie deimantai.
Geležis kaip mineralas yra žinoma anksčiau, nei sužinota, kaip ją lydyti. Kai žmonės neolito pabaigoje pradėjo degti keraminius (tai yra, molio) puodus, jie pastebėjo pašalinių efektų, kad akmuo, pakliuvęs į ugnį, vienoks, išimamas kitoks. Tad archeologai sieja metalurgijos pradžią su keramika, su jos sustiklėjusiu paviršiumi.
Spalvotoji (bronzos) metalurgija yra daug ankstesnė – Kretos ir Mikėnų civilizacija jau turėjo valstybes ir raštą, o klasikinės Graikijos suklestėjimas yra susijęs juodąja metalurgija – geležimi.
Seniausia kol kas aptikta geležies lydimo rūdnelė yra III tūkstantmečio prieš Kristų. Ištisą tūkstantmetį hetitų imperija sugebėjo išlaikyti geležies gamybos monopolį neišduodama jos technologinės paslapties, kaip ir kinai – neišduodami šilko, bronzos, parako technologijų paslapčių. Hetitai geležį labai brangiai pardavinėjo ir tik maždaug XII amžiuje prieš Kristų, kai sugriuvo jų imperija, ši technologija „pabėgo“ ir pagal anuos laikus momentaliai pasklido po visą Europos žemyną. Juodoji metalurgija labai greitai – per keletą šimtų metų – buvo įsisavinta ir maždaug IV amžiuje prieš Kristų yra įrodymų, kad mūsų kraštuose atsirado geležies lydymo krosnelės.
Štai žemdirbystė iš tų pačių kraštų pas mus ėjo tris tūkstančius metų, o metalurgija atėjo tik per šimtmečius.
Geležies fenomenas ir dabartinė mūsų geležinė civilizacija turi keletą svarbių bruožų.

Nors spalvotoji metalurgija yra senesnė, bet vario, sidabro aukso, alavo ir cinko radimvietės yra retos – nesimėto po kojomis. Jos yra tik kalnuose, jas atrasti sunku, iškasti dar sunkiau, nes šių metalų gyslos dažniausiai būna po žeme.
O štai geležies yra nepaprastai daug didesni kiekiai, ji visuotinai paplitusi oksidų pavidalu – kaip rūda.
Antra. Kadangi metalą lydyti buvo išmokta jau anksčiau, todėl nereikėjo didelių inovacijų geležiai lydyti – reikėjo tik perimti technologiją.
Kiekvienas bronzos gramas buvo perkamas, gabenamas už tūkstančių kilometrų, o štai geležis po mūsų kojomis tebesimėto – kaip balų, pelkių rūda, nuosėdinė rūda. Sako, kad ir pas mus, Lietuvoje, yra pramoninės rūdos, tik ji labai giliai žemėje.
Apskritai geležies rūdos dažnai net nereikia kasti – ji guli paviršiuje, kaip kad Skandinavijoje esanti raudona žemė.
Tad tas geležies prieinamumas, visuotinis paplitimas ir leido labai greitai ir visuotinai pereiti nuo akmeninių įrankių prie geležinių.
Pati geležis yra minkšta, todėl ją reikia anglinti, kad taptų kietesnė. Anglinta geležis tampa plienu, kuris yra... trapus, kaip kad pati geležis yra tampri, lanksti.
Nukaltą geležinį kalaviją galima sulenkti kaip lanką, o plieninį – perlaužti nuo smūgio. Todėl reikia kalviui rasti tą auksinę proporciją, kad įrankis būtų geras, kad jame būtų tiek, kiek reikia geležies plastiškumo ir kiek reikia plieno kietumo. Todėl dažnai darydavo taip: peilio nugarėlę nukaldavo geležinę, o ašmenis privirindavo plieninius.
Taigi trečia – geležies apdirbimas yra palyginti nesudėtingas, nes ją galima kalti žaizdre. Be to, jei peilis atšipo, jį nesunkiai galima pasigaląsti, jei nulūžo, tai iš dviejų–trijų nulūžusių galima nukalti naują. Šis metalas ilgaamžis, jo nereikia išmesti, jį galima naudoti daug kartų, kitaip nei, sakysim, akmenį.
Geležies savybės – tvirtumas, aštrumas, ilgalaikiškumas – ir lėmė, kad ji greit išstūmė ne tokius efektyvius titnaginius peilius, grąžtus, ylas ir kitus įrankius.
O sakykim tokį spyruoklinį įrankį kaip žirklės, buvo galima pasigaminti tik iš geležies. Todėl kaip tik geležies amžiuje jos ir buvo išrastos.
Visa tai padarė taip, kad mūsų civilizacija iki šiol yra geležies civilizacija. Pažiūrėkite, ji visur: naujoji architektūra iš metalo ir iš stiklo, visa ar beveik visa industrija yra metalo.
Taigi dideli geležies kiekiai, lengvas apdirbimas ir padarė taip, kad mes tebegyvename iki šiol geležies amžiuje ir nesimato jam galo, nes kol kas nėra patikimesnio dalyko už juodąją metalurgiją.

Šis produktas buvo lydomas rūdnelėje arba metalo lydimo krosnelėje. Tačiau ne iki skystos konsistencijos ir todėl iš jo nebuvo galima dirbinių išlieti, nes geležis lydosi 1537 laipsnių temperatūroje, o rūdnelėje galima pasiekti geriausiu atveju 1200, labai pasistengus – 1300 ir būdavo pagaminamas produktas, vadinamas krite.
Pati rūdnelė yra kamino formos, į viršų siaurėjanti ir į ją sluoksniais buvo sudedama medžio anglis–rūda–medžio anglis... Šiai pakrovai degant buvo vis pridedama medžio anglies, o kad būtų palaikoma tinkama temperatūra, per rūdnelės apačioje esančias dvi ar tris ertmes, dumplėmis buvo dar keliama temperatūra.
Kritė rūdnelėje susidarydavo kietokos tešlos pavidalo. Kadangi geležis turi magnetinių savybių, iš oksido išsiskyrę geležies gabaliukai pritraukdavo vieni kitus ir taip suformuodavo geležies intarpus šlake. Tad kritė – didelis gabalas silikatų šlako su geležies gabaliukų intarpais.
Kai geležis išdegdavo (geri degėjai žinojo, kiek laiko degti ir kaip turi keistis dūmų spalva), rūdnelė būdavo griaunama, kritė su žaliomis šakomis iš jos išsitraukiama ir padėta ant akmeninio priekalo, pradedama kalti.
Čia svarbiausias rūpestis – vėl tą kritę įkaitinus kalti, kalti ir kalti, kad kuo daugiau šlako būtų atskirta, kol geležis susikabindavo su geležimi. Ir tas geležies gabalas buvo vadinamas ruošiniu. Tokį jau buvo galima parduoti ar paduoti kalviui, kad jis iš to gabalo kiek reikės atsikirstų ir reikiamą įrankį pagamintų.
Kritė yra tas produktas, kuris išlydomas tose vienkartinėse rūdnelėse, kokios kad ir buvo pas mus.
Beje, kinai mokėjo išlydyti geležį iki skysto pavidalo jau 800 metais prieš Kristų, o Europoje ši technologija buvo sugalvota ir pritaikyta pramonėje tik XVIII amžiaus pabaigoje, kai Martenas išrado aukštakrosnę, kuri leido Europai, (daugiausiai) Anglijai padaryti pramonės perversmą.

Nors plieno, šilko, parako ir kitos technologijos buvo išrastos Kinijoje, tačiau iš ten jos visos „nuplaukė“. Ir pas ką „atplaukė“ ir kas kam primetė žaidimo taisykles? Ogi tie europiečiai, kurie tik XVIII amžiuje išsilydė geležį, nes čia, pasirodo, yra svarbu mentalitetas, vertybių sistema. Tai rodo, vienos pačios technologijos civilizacijos dar nesukuria – tam reikia viso komplekso.

Geležies tokiose primityviose rūdnelėse buvo galima išlydyti tiek, kiek jos reikėjo to meto amatams-industrijai. Yra Europoje vietų, kur tokių kaip mūsų rūdnelių – apie metro aukščio – yra ir po keturis tūkstančius, ir po penkis, ir po septynis tūkstančius. Ten, kur geležies rūdos yra daug, ir vyko geležies gamyba net galimam eksportui.
Mūsų Lietuvoje ta metalurgija buvo aiškiai vietinio pareikalavimo lygio, matyt, ir prekyba geležimi buvo tik vietinė. Pavyzdžiui, dabartinių Gytarių ir aplinkinėse teritorijose prie Šiaulių, kur nei kalnų, nei pelkių, rodos, rūdos nėra, o tik nuosėdinės rūdos telkinėliai, jau nuo IV amžiaus prieš Kristų buvo verčiamasi geležies lydymu kokius du–tris šimtus metų su pertrauka.
Yra tokia proporcija rūdnejėse išlydytos geležies kiekiui nustatyti: nuo šimto kilogramų pagamintos geležies atlieka trys šimtai kilogramų šlako. Gytarių mikrorajono teritorijoje esančiame IV–VIII a. archeologiniame geležies lydyklos komplekse pavyko surinkti beveik pusė tonos šlako (nebūtinai visą, bet labai didelę dalį). Vadinasi, per tuos tris šimtus metų šioje geležies lydykloje buvo pagaminta apie 120 kilogramų geležies. Tai nedidelei bendruomenei (pusėje tos gyvenvietės kapinyno rasti 95 kapai) tiek jos užteko ir ginklams, ir įrankiams.
Tai rodo, kad čia būta nelabai didelio žmonių, nelabai didelio darbininkų kiekio ir, turint omeny, kad tą geležį galima labai daug kartų perdirbti, perkalti, tų 120 kilogramų geležies jiems, matyt, ir užteko.
Laikoma, kad geležies amžius Europoje prasidėjo maždaug tūkstantis metų prieš Kristų, kai pietinėje Europos dalyje jau buvo civilizacija, nes jau bent senovės Graikiją, tą antikinį pasaulį, galima priskirti prie bronzinės civilizacijos. Tačiau centrinėje Europoje tuomet dar nebuvo nei valstybės, nei rašto – jokių civilizacijos požymių.
Šis geležies amžius yra skirstomas į dvi dalis: pirmieji penki šimtai metų vadinami Halštato (pagal Austrijoje surastą labai didelį kapinyną, kur žmonės yra palaidoti su vietinės gamybos geležiniais įrankiais) laikotarpiu, o vėlesni – Lateno laikotarpiu (Šveicarijos vietovė, kur rasti geležiniai daiktai yra aukštesnio technologijos lygio).
Lateno laikotarpiu senovės Graikija ir Roma išėjo iš savo ribų ir labai didelę Europos dalį romanizavo. IV amžiuje po Kristaus, didžiausio Romos išsiplėtimo laikotarpiu, Andriano linija ėjo ties Škotija, į Vakarus nuo Reino, nuo Dunojaus į Rytus, tad visa pietinė ir vakarinė Europos dalis buvo jau nepaprastai aukšto lygio civilizacija su valstybe, visais įstatymais, teismais, industrijomis. Liko už civilizacijos ribų germanai, slavai, baltai, fino ugrai ir iranėnai (skitai).

Tad tą tūkstantį metų geležies amžius vis plėtė savo ribas, nešė civilizaciją. Tos ribos plėtėsi importuojant geležies lydytojus, kalvius, nužiūrint technologijas.
Pas mus skirstoma kiek kitaip – geležies amžius išgyvena terminų transformaciją. Anksčiau jis buvo suskirstomas į penkis laikotarpius: ankstyvasis geležies amžius (iki Kristaus gimimo), senasis geležies amžius ( I–IV amžius), vidurinysis geležies amžius (V–IX amžius) ir vėlyvasis geležies amžius (nuo X amžiaus iki Mindaugo laikų).
Dabar mūsų mokslininkai apsižiūrėjo, kad tas ankstyvasis geležies amžius, nors Lietuvoje jau yra geležies, bet ji dar nevaidina savo vaidmens – fenomenas neįvykęs, todėl šį laikotarpį iki Kristaus gimimo vadina ankstyvųjų metalų amžiumi.
O tikrasis geležies amžius prasideda romėniškuoju laikotarpiu – 400 metais, kol dar gyvavo Romos imperija ir mums alsavo tiesiog į veidą savo galinga industrija, galinga prekyba, galinga politika, galinga kariuomene. Ir tas alsavimas buvo toks galingas, kad ir importas, ir visokios kitokios įtakos pasiekė mūsų kraštus: į mūsų kraštą atėjo, sakykim, bronziniai papuošalai. Atėjo iš pradžių importinėmis formomis kaip europinė mada, bet ir čia vietiniai mūsų meistrai tuos daiktus apvilko vietine ornamentika, vietinėmis formomis, vietiniais simboliais – pritaikė savo mentalitetui, savo tikybai, savo estetikai. Tačiau ta išorės įtaka buvo labai didelė.
Tokia įtaka buvo ir geležies lydimas, atėjęs pas mus dviem keliais: vienu – per antikinę Graikiją, Romos imperiją, Vidurio Europą, antru – per slavų, iranėnų gentis, per Balkanus, per būsimą Kijevo Rusią.
Į Lietuvą geležies lydimo verslas atėjo jau su viskuo – su technologija, su įrankių komplektu, su kalvystės technologijomis, su dirbinių komplektu. Čia daug ko išgalvoti nereikėjo, nes beveik visus įrankius žemdirbiai, amatininkai, medžiotojai ir žvejai jau turėjo, tik dabar jie buvo pradėti daryti iš geležies ir įgavo kitokius pavidalus.
Tačiau peilis, kaip buvo, taip ir liko. Grąžtas liko, ietys liko. Tik štai kalaviją išgalvojo, nors kita vertus, peilį ištįsti iki kalavijo nedaug ir reikia: 60 centimetrų – ir jau kalavijas, 40 centimetrų – nebe buitinis peilis, o kovos peilis – ginklas.
Visi šie dalykai irgi yra perimti, visi yra matyti, visi yra nužiūrėti. Tačiau ne mes vieninteliai nusižiūrėjome. Pirmiausiai visa tai nusižiūrėjo graikai, paskui – romėnai, po jų – keltai, galop – germanai, slavai ir t. t. Čia nėra kito būdo.
O kad mūsų geografinis atstumas nuo tų civilizacijos, kultūros centrų yra didesnis, tai tik geografija, ne koks nors atsilikimas. Apskritai visi kultūros reiškiniai ir civilizacija turi centrą ir periferiją. Yra toks centro ir periferijos modelis. Jie vienas be kito išgyventi negali: centras diktuoja idėjas, madas ir duoda produktą, bet jį maitina periferija resursais: žaliavomis, darbo jėga ir intelektu.
Paimkite bet kokį megapolį ir pažiūrėkite, kiek jis savo syvais išgyvens. Neišgyvens nė kiek. Jei mes esame to kultūros centro kažkokioje periferijoje ir kažkokius produktus gauname, kažką maitiname, tai taip ir turi būti, tokia yra pasaulio tvarka. Ir mes niekuo dėti, kad mūsų žemė yra atokiau nuo visų gyvavusių civilizacijos ir kultūros centrų taip pat ir nuo metalurgijos, nuo valstybės, nuo rašto ir viso kito.
Taigi, kad mes nusižiūrėjome geležies lydimą nuo kitų tautų, tai ir tos tautos irgi ne geresnės, nes irgi nužiūrėjo nuo tų, kurie pirmąsias Tarpupyje civilizacijas sukūrė.
Taip, tai nuo Eurazijos vidurinės tropikų juostos, kur visos senosios civilizacijos yra išsidėsčiusios, viskas – civilizacija, technologijos ir taip toliau – ėjo tolyn į šiaurę.
Tropikai, matyt, yra pats ta sritis, kur žmogus turi visko, ko jam reikia, kad galėtų dalį laiko skirti kūrybai, kur nereikia visų jėgų skirti išgyvenimui.
Beje, romėniškasis periodas, kurį dar vadiname viduriniuoju geležies amžiumi, ir kuris dabar vadinamas tautų kraustymosi laikotarpiu, kaip tik ir davė impulsą sklisti visoms geležies bei kitoms technologijoms ir įtakoms. Juk tai buvo laikas – ketvirtasis amžius po Kristaus, kai klajoklių hunų gentys, Azijos masyvus įveikę, užplūdo Europą, beveik iki pat Lamanšo nusibaladojo ir praktiškai susigėrė į Europos žemę palikę vienintelę Vengriją – Hungary.

Geležies fenomeno efektas didžiulis. Geležis visais įmanomais būdais įtakojo žmogaus gyvenimą. Keitė net pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą.

Pagrindiniai baltų, lietuvių mitai, jų pagrindiniai veikėjai susidėstė per ilgą laikotarpį ir prisiderino vieni prie kitų. Geležis, kaip nauja technologija, naujas daiktas ir to daikto poreikis, atsiradęs naujas suvokimas, visomis prasmėmis ir simboliais pati tampa tikėjimo ir mitologijos dalimi. Taip dievas Perkūnas jei iš pradžių svaidęsis akmeninėmis kulkomis, vėliau ima mosuoti geležiniu kirviu. Senovės lietuvių dievai Kalvis ir Teliavelis atsiranda tik Geležies amžiuje: Kalvis kaunasi su Kauliniu Diedu, nukala saulę arba jos simbolius, išvaduoja pasaulį nuo šalčio, o Teliavelis - galingas kalvis, kuris nukalė saulę ir įsviedė į dangų. Teliavelis minimas ne viename senajame metraštyje kaip galiūnas, milžinas, kalvis, artimas požemio dievui Velinui. Viena akivaizdu - geležis pakeičia pasaulio suvokimą ir aplinkos priėmimą.

   Vietinės gamybos ietigaliai, pentinis kirvis.. Ietys buvo pagrindinis baltų genčių ginklas: jos buvo svaidomosios (trumpi ietigaliai) ir duriamosios (ilgi ietigaliai).

(Panaudota Vadimo Simutkino nuotrauka iš dienraščio „Šiaulių naujienos“ archyvo )

 Peilis ir yla – būtiniausi moterų darbo įrankiai. Su jais moterys ir buvo laidojamos.

(Panaudota Vadimo Simutkino nuotrauka iš dienraščio „Šiaulių naujienos“ archyvo )

 

Netoli Šiaulių Gytarių progimnazijos esantis IV–VIII a. archeologinis kompleksas su geležies lydykla nėra nei seniausiai, nei didžiausias Lietuvoje, bet unikalus tuo, kad jame rasta lydykla dabar laikoma Lietuvoje ne tik geriausiai ištyrinėta, bet ir geriausiai išlikusia.

Iš Lietuvos piliakalnių archeologinių tyrinėjimų duomenų yra žinoma, kad Lietuvos teritorijoje geležis jau buvo lydoma keletą šimtų metų prieš Kristų. Ieva Masiulienė į pietus nuo Klaipėdos esančiame archeologinių paminklų Žardės komplekse kaip tik ir rado keletą rūdnelių, iš kurių vieną radiokarbono tyrimais datavo IV amžiumi prieš Kristų. Tai, aišku, nereiškia, kad ketvirtajame amžiuje prieš Kristų jau visoje Lietuvoje geležis lydyta. Bet faktas  – dar prieš Kristaus gimimą mūsų žmonės jau pradėjo mokytis lydyti geležį.

Maždaug Kristaus gimimo metais įvyko visuotinis sprogimas - jau visuose kapuose randama  geležinių įrankių. Vadinasi mūsų protėviai jau tada geležinių įrankių turėjo pakankamai, o jų panaudojimo efektyvumas buvo toks didelis, kad mūsų krašte ariamoji žemdirbystė užėmė miškinės dirvoninės vietą - dideli apdirbamos žemės plotai jau galėjo išmaitinti didelį žmonių kiekį. Iki tol piliakalnių gyvenvietės, kur jie gyveno, buvo mažos, retos, o jau įsigalėjus ariamajai žemdirbystei jos skaidosi, žmonės leidžiasi nuo piliakalnių ir apsigyvendina įvairiose vietose. Taip tankėja gyvenviečių tinklas ir įvyksta demografinis sprogimas. Ir čia labai daug kuo dėta geležis: geri žemdirbystės įrankiai, vadinasi, ir didesni derliai, bado šmėkla atsitraukia, išauga daugiau vaikų, didėja žmonių skaičius.

Tikėtina, kad anuo metu netoli Gilvyčių esančio Sauginių piliakalnio, kuris buvo gyvenamas jau paskutiniaisiais amžiais prieš Kristų, bendruomenė suskilo, dalis žmonių apsigyveno čia ir kitose vietose, neįtvirtintuose naujakurių kaimeliuose. Ir tai jie greičiausiai tai padarė dėl geležies rūdos.

Dabartinėse Gytarių ir Lieporių vietose geležies nuosėdinė rūda randama labai geltoname priesmėlyje, kurio yra lomelėse. Anuomet žmonės, matyt, pagal augalus ar pagal kitokius požymius, žinodavo, kur tos rūdos reikia ieškoti.

Ten pirmiausia tą geležį lydė, kol viską iškasinėjo ir susirinko visą rūdą. Tada tiesiog virš tos savo lydyklos pasistatė namus ir toliau gyveno. Tuo rūdynėliu senovinės gyvenvietės gyventojai labai gerai pasinaudojo.

Remdamiesi archeologės dr. Birutės Salatkienės pasakojimais ir samprotavimais galime teigti, kad ta senovinė gyvenvietė netoliese Šiaulių Gytarių progimnazijos atsirado geležies dėka. Tad ir mes, kažkuria tai prasme, čia gyvendami ir mokydamiesi save galime kildinti iš geležies arba bent jau laikyti geležies tradicijos perėmėjais.

Panaudoti informacijos šaltiniai ir literatūra:

„Kaip geležies technologijos atkeliavo į Lieporius“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“,

„Geležies amžius: demografinis sprogimas ir valstybės priešaušris“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“,

Šiaulių Gytarių progimnazijos kraštotyros archyvas

„Archeologų akimis: Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietės pavadinimą, unikalumą ir tikrąją archeologiją“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis,dienraštis „Šiaulių naujienos“

„Archeologų akimis. Birutė Salatkienė apie Lieporių gyvenvietę, Šiaulių miestą ir brangakmenį karūnoje“, Romualdos Urbonavičiūtės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“

„Atgiję Lieporių gyvenvietės tyrimai – kelias į ateities kultūros ir turistinį traukos objektą“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“

„Priešistorė. Bronzos amžiuje žalvario kirvukai – prabangai, akmeniniai – darbui“, Ramunės Dambrauskaitės straipsnis, dienraštis „Šiaulių naujienos“