Idėjos archeologinio komplekso sutvarkymui
Sustojus Gytarių milrorajono statyboms buvo lemta išlikti Lieporių senojo kapinyno archeologiniam kompleksui, kurio du iš trijų objektai yra visai šalia Gytarių parko, jo rytinės dalies pabaigoje. Tai senasis kapinynas ir archeologinė Geležies amžiaus I-oji gyvenvietė. Dabar visas šis apie 18 hektarų (su saugomomis teritorijomis) plotas įrašytas į valstybės saugomų paminklų sąrašą. Dėl to Šiaulių miesto savivaldybei teko pakoreguoti miesto bendrąjį planą. Iš jo aiškėja, kad čia jokie pamatai artimiausiais metais tikrai neiškils. Senovinio kapinyno teritorija ir senovės gyvenvietė turėtų tarnauti tik pažintiniam, mokomajam lankymui bei ramiam poilsiui.
Ilgus metus šią teritoriją kasinėję archeologai jau galėtų nesustodami pasakoti apie tai, kaip žmonės gyveno prieš keliolika amžių. Nepaisant gausių radinių, gali būti, kad šioje vietoje atkasti dar ne visi praeities lobiai.
Šiaulių Gytarių progimnazijos mokiniai yra bandę pasvajoti ir pabandyti įsivaizduoti kuo turėtų ateityje tapti netoli mokyklos ir jų gyvenamoje erdvėje esantis IV–VIII a. archeologinis kompleksas. Dauguma savo svajonėse ir vizijose regėjo gyvosios archeologijos parką, kuriame įdomiai būtų galima leisti laiką ir netradiciniu būdu įgyti žinių, turėti vietą aktyviam poilsiui ir dar nematytoms neregėtoms pamokoms. Simboliška. Juk būtent toje vietoje buvo suprojektuota ir turėjo iškilti dar viena Gytarių mikrorajono mokykla. Sakysite fantazijos ? Bet labai jau panašios į tai, apie ką kalba archeologinės ekspedicijos vadovė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė ir kartu Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė.
Archeologės dr. B.Salatkienės nuomonė
Štai ką apie IV–VIII a. archeologinio komplekso panaudojimą visuomenės reikmėms kalba jį daugelį metų tyrinėjusi archeologinės ekspedicijos vadovė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė ir kartu Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė:
„Jis gali būti išnaudotas kultūros interesams. Galbūt sulauksime kokių nors rekonstrukcijų, galima sumanyti idėjų, kaip jį padaryti lankomu objektu. Dabar matote tik plikus laukus, o jeigu rekonstruotume šulinius tiksliai tokius, kaip jie atrodė? Galime rekonstruoti rudneles geležiai lydyti, yra žinoma, kad čia maždaug porą šimtą metų veikė geležies lydykla. Čia gyvenę žmonės joje išsilydė daugiau kaip šimtą kilogramų geležies. Ir visa ta geležis – peiliai, kalavijai, kirviai, ylos, smeigtukai sugulė su gyventojais Lieporių kapinyne, dabar mes juos turime muziejuje. Svarbiausias dalykas buvo atnaujinti šitą vietą kaip atminties objektą, kaip miesto kultūrinę vertybę, kaip archeologijos paveldo unikumą. Darkart pabrėžiu, kad toks kompleksas su tokiais radiniais labai retai pasitaiko. Nuosekliai pamažu tyrinėjant jis gali išaugti į kultūros, edukacijos, turistų traukos objektą“.
„Dabar mes aktualizuojame objektą, bet svarbiausia, kad jis liks mūsų ateities kartoms, ypač kai žinome, kad čia gyvenę žmonės nebuvo primityvūs, o įdomūs. Reikia visa tai iškelti iš po žemių ir parodyti. Jeigu tas laukas tik stovės, o apie jo vertę žinos tik keli žmonės, tai visuomenei jis neegzistuos. Norime, kad jis egzistuotų visiems“, – sako Lieporių archeologinės ekspedicijos vadovė, Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė.
Na o kodėl tai turėtų rūpėti ir būti aktualu tikram gytariečiui ?
Lieporių vietovardis nebūtinai turi tiesiogiai sietis ir greičiausiai nesisieja su mūsų laikais atrastomis archajiškomis gyvenvietėmis. Juo labiau, kad dabar net nėra tiksliai žinoma, kur tas Lieporių kaimas iš tikrųjų buvo, nes tai, kas dabar vadinama Lieporiais, yra tik dvi kolūkinės gyvenvietės, kuriose žmonės apsigyveno palyginti neseniai. Žmonės kaimo sodybose, esančiose vakarinėje kelio į Bubius pusėje, šalia kurių yra senasis kapinynas ir I-oji gyvenvietė, šioje vietoje įsikūrė jau po karo. Labiausiai tikėtina, kad XVI amžiaus Šiaulių bažnyčios klebono žemės mainų dokumente minimas senasis Lieporių kaimas buvo įsikūręs tame pačiame lauke, kur vėliau aptikta II-oji senovinė gyvenvietė, rytinėje kelio į Bubius pusėje. Jokio fakto, jog ant priešistorinės gyvenvietės vėliau žmonės būtų statę sodybas, nėra nustatyta. Istorinio Lieporių vardo pavadinimas priešistorinių laikų kompleksui suteiktas archeologų pagal arčiausiai jo esančios sovietiniais laikais pastatytos kolūkinės gyvenvietės pavadinimą. Todėl tai Gytarių mikrorajono gyventojams tikrai neturėtų trukdyti šios priešistorinių laikų dovanos emociškai priimti kaip Gytarių mikrorajono simbolio. Aplinkybės lemia, kad šiuo turtu ir vertybe turime dalintis su kitais, tačiau ją privalome suvokti kaip savo savastį ir tapatumo dalį.
