Istorinės aplinkybės lėmė, kad šiandien Šiaulių Gytarių progimnazija stovi šalia K.Korsako gatves. O kas buvo tas Kostas Korsakas, kurio garbei pavadinta viena iš centrinių gatvių Gytarių mikrorajone ? Apie tai visiems šiauliečiams pasakojo K.Korsako gatvėje gyvenanti Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė ir savaitraščio „Šiauliai plius“ žurnalistė Jolanta Šidlauskienė.
Kosto Korsako pėdsakai Šiauliuose
Kai kalbame apie Šiaulių gatves, pokalbis dažniausiai sukasi apie miesto centrą, o kiti rajonai lieka nuošalyje. Ne visos gatvės turi istorinę praeitį, tačiau kiekvienos pavadinimas su kažkuo siejamas. Šiauliečiams, ko gero, nekyla abejonių, kad Lieporių ar Gegužių gatvės tapatinamos su netoliese buvusių kaimų pavadinimais, tik ar kas nors susimąsto, kodėl gatvė buvo pavadinta kokio nors žmogaus garbei. Ką žmonės žino apie Kostą Korsaką ir jo vardu pavadintą ilgą kilpos formos Gytarių rajono gatvę?
1928 m. Povilo Višinskio liaudies universiteto valdyba ir lektoriai (iš kairės): A. Petraitis, P. Linkevičius, V. Bielskis, P. Bugailiškis, K. Korsakas, V. Graurogkaitė-Švambarienė, V. Rubaževičius, J. Sondeckis, J. Galvydis, D. Pinigis, T. Stonis. K. Korsakas stovi šalia V. Graurogkaitės-Švambarienės.
Nuotr. iš Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių
Pietinėje miesto dalyje gausu gatvių, siejamų ir su vietovardžiais, ir su įžymiais žmonėmis. Anksčiau buvusių Jono Žiburkaus, Petro Karecko, Vlado Karvelio gatvių pavadinimus pakeitė kiti: Dainų, Lyros, Aido.
„Kai prašau parašyti „K.Korsako gatvė", dažnas nusistebi, kodėl priekyje reikalinga raidė „K", vadinasi, žmonės šios gatvės pavadinimo net nesieja su vardu ir pavarde. O juk Kostas Korsakas - literatas, literatūrologas, bemaž 40 metų vadovavęs Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutui (dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kuriam jis vadovavo, buvo vertinamas kaip idealus filologijos institutas, turint galvoje, kokioje santvarkoje šis gyvavo. K. Korsakas inicijavo lietuvių tautosakos, dainyno, Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomų leidimą, daugiatomę Lietuvių literatūros istoriją. Jis buvo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės senelis, kuris vienaip ar kitaip sąlygojo jos, kaip rašytojos, kelią", - pasakoja K. Korsako gatvėje gyvenanti Šiaulių „Aušros" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė.
Šį Lietuvos visuomenės veikėją, vertėją, poetą, kritiką, filologijos daktarą, akademiką verta prisiminti ir dėl to, kad šiemet minimos 100-osios jo gimimo metinės. Beje, tais pačiais metais gimė ir rašytojai Juozas Baltušis bei Petras Cvirka, tuo laikmečiu gyveno poetė Salomėja Nėris. Visų jų kūryba ir veikla dabar vertinama nevienareikšmiai, bet Lietuvoje liko gatvės, pavadintos jų pavardėmis.
K. Korsakas 1909 m. gimė Pašvitinyje (Pakruojo raj.), mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje drauge su garsiu Šiaulių muziejininku ir kraštotyrininku Vincentu Vaitiekūnu. Tuo metu jis jau domėjosi literatūra, kūrė eilėraščius ir rašė žurnalui „Kultūra", pasirašydamas Jono Radžvilo slapyvardžiu. Už straipsnius pogrindinėje spaudoje buvo nuteistas ketveriems metams kalėti. Parašus, prašydami suteikti jam malonę, bičiuliai su Juozu Tumu-Vaižgantu priešakyje įteikė Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Prašymas buvo patenkintas, o K. Korsakas buvo pašalintas iš komjaunimo.
Nuo 1927 m. K. Korsakas skaitė paskaitas Šiauliuose veikusiame P. Višinskio liaudies universitete, buvo faktinis "Kultūros" žurnalo redaktorius.
V. Šiukščienė sako apie Kostą Korsaką pirmiausia sužinojusi mokykloje, vėliau informacijos gavusi iš V. Vaitiekūno ir gailisi, kad ji nėra labai gausi. "Atėjusi dirbti į muziejų buvau jauna ir nesuvokiau, kiek daug galima buvo sužinoti iš tokių šviesuolių. V. Vaitiekūnas pasakojo, kad K. Korsakas buvo geras "Aušros" muziejaus įkūrėjo Pelikso Bugailiškio bičiulis, turėjo įtakos P. Bugailiškio pasirinkimui po karo likti Lietuvoje, o ne emigruoti. Manoma, kad ir K. Korsako užtarimas padėjo P. Bugailiškui išvengti daugelio lietuvių inteligentų likimo - Sibiro tremties. Jau Vilniuje parašytus atsiminimus „Gyvenimo vieškeliais" P. Bugailiškis yra palikęs keliose vietose - MA bibliotekoje, „Aušros" muziejuje keliais variantais - rankraščiu, mašinraščiu, tačiau geriausiąjį patikėjęs saugoti tuomečiam Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, mat buvo tikras, kad instituto direktorius, jo bičiulis, įtakingas to meto visuomenės veikėjas K. Korsakas padės atsiminimus išleisti. Deja, P. Bugailiškio atsiminimai buvo išleisti gerokai vėliau, po trijų dešimtmečių, ir padarė tai ne institutas, o „Aušros" muziejus," - pasakoja „Aušros" muziejaus direktoriaus pavaduotoja.
Jolantos Šidlauskienės publikacija, savaitraštis „Šiauliai plius“
